Vlniaus kenesà, karaimų šventovė. Didžiausia kenesa Lietuvoje. Lietuvos paštas 1997 (karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600‑mečio proga) išleido proginį voką, 2014 (pagerbiant Lietuvos karaimų bendruomenę) – pašto ženklą su kenesos atvaizdu.
Architektūra
Istorizmo bruožų turinti kenesa mūrinė, stačiakampio plano, su dviejų tarpsnių rizalitais šiaurinėje, rytinėje ir vakarinėje pusėje, žemesne nusklembtais kampais presbiterija ir penkiasiene apside pietinėje pusėje. Kenesa dengta trišlaičiu (apsidės – daugiašlaičiu) stogu, šiaurinėje pastato dalyje – svogūno formos kupolas su metaline ažūrine karaimų herbo atvaizdo viršūne. Pagrindinio (šiaurinio) fasado centre įkomponuotos dvivėrės medinės įsprūdinės su reljefiniu ornamentiniu dekoru durys, virš jų – medine ažūrine konstrukcija suskaidytas langas su pasagos formos apvadu. Rizalito viršutinėje dalyje – triforinis, fasado šoninėse dalyse – biforiniai langai (jų apvadai – maurų stiliui būdingos pasaginės arkos pavidalo); duris ir triforinį langą rėmina smailios arkos pavidalo apvadas. Rytinio ir vakarinio fasado rizalitai t. p. dviejų tarpsnių, apatiniame įkomponuotas siauras langas, viršutiniame – biforinis langas; likusioje šių fasadų dalyje – po 3 biforinius langus (užima 2/3 sienos aukščio). Stogo kraštus juosia tinkuoto plytų mūro parapetas su stačiakampiais dekoratyviais stulpeliais (šiaurinėje pusėje parapetas sudėtingesnio silueto, kampuose esantys stulpeliai užbaigti svogūno pavidalo kupoliukais), apsidės fasadą užbaigia trikampis frontonėlis.
Vilniaus kenesa (1911–23, architektas M. Prozorovas, paskutinį kartą remontuota 1993)
Kenesos didžiosios maldų salės dekoras lakoniškas (po vitražiniais langais įkomponuotos reljefinės polichrominės juostos ir sieniniai šviestuvai), presbiterijos sienas skaido 6 porinės kolonos su maurų stiliaus kapiteliais, vitražiniai langai, apsidėje virš medinio altoriaus – ornamentinės tapybos frizas. Virš prieangio įrengta atvira moterų galerija, kurios erdvę dalija 2 betoninės atramos (kiekvieną jų sudaro 4 kolonos su kapiteliais), balkono ažūrinė tvorelė. Didžiosios maldų salės lubų centre – iš Haličo kenesos atvežtas ir restauruotas sietynas.
Istorija
20 a. pradžioje Vilniuje gausėjant karaimų bendruomenei atsirado poreikis turėti savo šventovę. 1908 06 03 sudarytas kenesos statybos komitetas. 1909 04 07 Vilniaus miesto dūmos sprendimu paskirtas sklypas kenesos statybai Žvėryne. Architekto M. Prozorovo suprojektuotas kenesos pastatas pradėtas statyti 1911 10 30 (pašventintas kertinis akmuo). 1912 01 12 Vilniaus miesto dūma suteikė leidimą prie kenesos pastatyti bendruomenės namus (jų statybą finansavo broliai Juzefas ir Romualdas Lopatto). Prasidėjus I pasauliniam karui kenesos statyba sustojo. Po karo statyba atnaujinta, o 1923 09 09 vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis (1854–1928) kenesą pašventino. 1949 kenesa nacionalizuota, sovietų okupacijos metais joje veikė klubas, archyvas, buvo įrengti butai. Uždarius Vilniaus katedrą (1949), į kenesą buvo perkeltas katedros seifas (1989 04 07 sugrąžintas). 1988 09 23 kenesa grąžinta karaimų bendruomenei. 1989–93 atliktas kapitalinis remontas (atkurtas originalus interjero planas, interjero dekoro elementai; architektė restauratorė Brigita Radavičiūtė). 1993 10 14 kenesą atšventino vyresnysis dvasininkas M. Firkovičius.
L: H. Kobeckaitė Lietuvos karaimų šventovės – kenesos Vilnius 2019.
2271
-kenesa Vilniuje