J. Piłsudskio 1919 04 22 atsišaukimas (Nacionalinis skaitmeninis archyvas)
Vlniaus kláusimas, Vlniaus konflktas, Lietuvos ir Lenkijos 1919–39 ginčas dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto valstybinės priklausomybės. Iškilo 20 a. pradžioje, paaštrėjo po I pasaulinio karo kuriantis Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomoms valstybėms.
Lenkijos kariuomenė Vilniaus Katedros aikštėje (1919 04; Nacionalinis skaitmeninis archyvas)
1919 04 19–21 Lenkijos kariuomenė kovos su Sovietų Rusijos karinės ekspansija pretekstu pirmą kartą įsiveržė į Vilnių ir jį su dalimi Rytų Lietuvos užėmė. 1920 07 šią teritoriją vėl užėmė Sovietų Rusijos kariuomenė. 1920 07 12 Maskvoje sudaryta Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartimi ji pripažinta Lietuvai, pagal sutarties 2 straipsnio priedą palikta galimybė Sovietų Rusijos karo veiksmams prieš Lenkijos kariuomenę Lietuvos teritorijoje.
1920 07 14 Sovietų Rusijos kariuomenei išstūmus iš Vilniaus Lenkijos kariuomenę, grubiai pažeidžiant pasirašytą sutartį Vilniuje įkurtas V. Kapsuko vadovaujamas revoliucinis komitetas pradėjo rengti Lietuvos sovietizaciją. Tik Antantei atnaujinus Sovietų Rusijos blokadą pagal 08 06 Kaune pasirašytą konvenciją Sovietų Rusija įsipareigojo Vilnių perduoti Lietuvai, 08 22 iš jo pasitraukė, 08 27 į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė.
Taikiai sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos ginčijamus pasienio ir teritorinius klausimus bandyta 1920 08 06–09 06 Buldurių konferencijoje. Per Lenkijos–Sovietų Rusijos karą Lenkijos kariuomenei 1920 08 14 pradėjus kontrpuolimą prie Varšuvos Lietuvos kariuomenė 09 02–23 patyrė pralaimėjimą kautynėse su Lenkijos kariuomene per Seinų‑Augustavo operaciją.
Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos (1919–23)
Demarkacijos linijai tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių nustatyti ir taikai sudaryti Suvalkuose prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos; jose dalyvavo Tautų Sąjungos Karinės kontrolės komisija. 1920 10 07 Suvalkų sutartimi nustatyta demarkacijos linija, Vilnius patvirtintas Lietuvos pusėje. Sutarčiai dar neįsigaliojus 10 09 Vilnių ir didelę Rytų Lietuvos dalį užgrobė tariamai maištaujantis, iš tikrųjų pagal J. Piłsudskio įsakymą veikiantis generolo L. Żeligowskio vadovaujamas Lenkijos karinis junginys.
Vilniaus krašto prijungimo prie Lenkijos metinių minėjimo 1922 dalyviai, Lenkijos vyriausybės ir Vidurinės Lietuvos laikinosios valdančiosios komisijos nariai (iš dešinės penktas sėdi L. Żeligowskis, šeštas – J. Piłsudskis; Nacionalinis skaitmeninis archyvas)
Iš užimto Vilniaus krašto ir dalies Vakarų Baltarusijos buvo sudaryta tariamai nepriklausoma valstybė Vidurinė Lietuva. 1921 Lietuvos ir Lenkijos derybose Briuselyje ir Ženevoje (Hymanso projektas) Lenkija sutiko Vilnių grąžinti Lietuvai tik abi valstybes susaisčius glaudžiais federacijos ryšiais arba Vilniaus kraštui suteikus autonomiją, t. p. suteikus Lenkijai teisę karo metu naudotis Lietuvos teritorija. Lietuvos vyriausybei nesutikus priimti siūlomų sutarties sąlygų Lenkijos valdžia surengė rinkimus į Vidurinės Lietuvos seimą. Jo 1922 02 20 nutarimą Vidurinę Lietuvą su Vilniumi prijungti prie Lenkijos 1922 03 24 ratifikavo Lenkijos seimas, Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo paskelbti Lenkijos dalimi. Tautų Sąjungos Taryba 1923 02 03 panaikino tarp Lietuvos ir Lenkijos neutraliąją zoną; 1923 03 15 Ambasadorių konferencija naująją demarkacijos liniją (Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos) pripažino Lietuvos ir Lenkijos valstybine siena. Lietuva jos nepripažino ir toliau vadino demarkacijos, nuo 1928 – administracine linija. Lietuvos ir Lenkijos teritorinis konfliktas buvo naudingas Sovietų Rusijai, vėliau – SSRS.
Lietuvos vyriausybė Vilniaus klausimą nuolat kėlė tarptautinėse konferencijose, diplomatinėse derybose, atsisakė užmegzti su Lenkija ne tik diplomatinius, politinius santykius, bet ir ekonominius, kultūros ryšius. 4 dešimtmečio pradžioje, ypač 1934 06 Lietuvos užsienio reikalų ministru tapus S. Lozoraičiui (vyresniajam), būta Lietuvos ir Lenkijos politikų pastangų normalizuoti abiejų valstybių tarpusavio santykius. Lietuvos diplomatai buvo susitikę su J. Piłsudskiu, Lenkijos – su A. Smetona, S. Lozoraitis – su Lenkijos užsienio reikalų ministru J. Becku, šalys apsikeitė spaudos atstovais.
Po J. Piłsudskio mirties (1935) paaštrėjo Vilniaus krašto polonizacija ir Lenkijos diplomatija nuo bandymo pasiekti kompromisą perėjo prie radikalių veiksmų: 1938 03 17 Lietuvai buvo paskelbtas ultimatumas (Lenkijos ultimatumas Lietuvai), kuriame be išlygų reikalauta iki 1938 03 31 užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius. Lietuvos vyriausybė ultimatumą po 2 dienų priėmė, 1938 03 30 buvo užmegzti abiejų šalių diplomatiniai santykiai. Nors Vilniaus klausimas nebuvo išspręstas, abi pusės ir toliau Vilnių laikė savo teritorija, 1939 01 25 Lietuvos ir Lenkijos susitarimu Vilniuje rengtasi steigti Lietuvos generalinį konsulatą (1939 08 22 generaliniu konsulu paskirtas A. Trimakas), Klaipėdoje – Lenkijos.
1939 09 Vilnių ir Vilniaus kraštą okupavusi SSRS privertė Lietuvą 1939 10 10 su ja pasirašyti suverenitetą ribojančią savitarpio pagalbos sutartį (Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartis). Remiantis sutartimi Lietuvai perduotas Vilnius ir jo sritis (srities ribas SSRS vadovai nustatė vienašališkai, SSRS sau pasiliko kai kurias lietuvių gyvenamas teritorijas, tarp jų Adutiškio, Dieveniškių, Druskininkų, Gervėčių, Marcinkonių, Švenčionių, Varanavo, Vidžių; 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą 08 03 ir 11 06 dalis šių teritorijų buvo grąžinta Lietuvai Vilniaus kraštas).
Vilniaus priklausomybė Lietuvai buvo apibrėžta 1945 08 16 SSRS–Lenkijos sutartimi (ja nustatyta SSRS ir Lenkijos siena), įtvirtinta 1991 09 Lietuvai ir Lenkijai iš naujo užmezgus diplomatinius santykius, 1992 Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos deklaracijoje, 1994 04 26 Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartimi Dėl draugiškų santykių ir gero kaimyniško bendradarbiavimo.
2271
Vilniaus klausimas Lietuvos Respublikos diplomatijoje (1918–40 m.) Kaunas 2004; Vilniaus klausimas, 1918–1922: liudininkų akimis / sud. G. Šapoka Trakai, 2013; Conflit polono-lituanien: Question de Vilna, 1918–1924 Kaunas 1924.