Vlniaus–Rãdomo susitarmas, 1401 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos susitarimas. 1400 gruodžio mėnesio pabaigoje Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto derybose Gardine buvo priimtas sprendimas, reiškęs naujo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos santykių etapo pradžią. Susitarimas juridiškai įteisintas trimis aktais – Jogailos, Vytauto ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bei bajorų – 1401 01 18 Vilniuje; Lenkijos karaliaus tarybos 03 11 Radome. Lenkija juridiškai patvirtino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumą, Vytautą pripažino faktiniu didžiuoju kunigaikščiu, bet po jo mirties Kunigaikštystė turėjo būti vėl valdoma Jogailos arba jo įpėdinio Lenkijos karaliaus. Lenkijos ponai po Jogailos mirties negalėjo rinkti karaliaus be Vytauto ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų bei bajorų pritarimo. Jogaila formaliai ir toliau liko vyriausiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Vilniaus–Radomo susitarimas yra kompromisas tarp savarankiškos Lietuvos valstybės gyvavimą gynusio Vytauto ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės inkorporacijos planus puoselėjusios Lenkijos. Lietuvos bajorija pasireiškė kaip jėga, turinti juridinę galią spręsti valstybės reikalus. Stiprėjo politinę įtaką pasidalijusių Jogailos ir Vytauto bendradarbiavimas.
Lietuvos kunigaikštis Vytautas, iki gyvos galvos gavęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą, prisiekia Lenkijos karaliui Jogailai ir Karūnai ištikimybę (1401 01 18, Vilnius; Krokuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvos kunigaikštis Vytautas, iki gyvos galvos gavęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą, prisiekia Lenkijos karaliui Jogailai ir Karūnai ištikimybę (1401 01 18, Vilnius; Krokuvos nacionalinis muziejus)
903
415