Vincas Krėvė

Krėv Vincas, tikr. Mickẽvičius 1882 10 19Subartonys (Merkinės vlsč.) 1954 07 07Springfield (palaidotas Filadelfijoje, 1992 perlaidotas Subartonyse), lietuvių rašytojas, visuomenės ir politikos veikėjas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (1941). Latvijos universiteto garbės daktaras (1938). Romos akademijos narys korespondentas. 1898 įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, joje mokėsi 2 metus. Nuo 1904 Kijevo ir Lvovo universitetuose studijavo filologiją. 1908 studijas baigė Kijevo universitete, jame parašė mokslinį darbą Indoeuropiečių tėvynė (1927 pavadinimu Indoeuropiečių protėvynė išspausdintas Lietuvoje).

Profesinė, visuomeninė, politinė veikla

1909–20 gyveno Baku, priklausė eserų partijai, dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoju, dalyvavo miesto visuomeniniame gyvenime, padėjo organizuoti liaudies universitetą, skaitė paskaitas apie budizmą ir kitas religijas. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę 1918–20 Lietuvos konsulas Azerbaidžane.

Vincas Krėvė

1920 grįžęs į Lietuvą buvo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorius, redagavo žurnalą Švietimo darbas (1920–22). Prisidėjo prie Lietuvos universiteto steigimo Kaune, nuo 1922 jame (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) dėstė, 1925–37 Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, 1925–27 redagavo (su kitais) fakulteto Raštus, 1926–37 vadovavo (su kitais) leidyklai Universitas; profesorius (1922). 1922–24 Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas (V. Krėvės mėginimą ją politizuoti vyriausybė įvertino neigiamai ir buvo priverstas atsistatydinti). 1922–23 rengė (su kitais) Klaipėdos krašto sukilimą (Vokietijoje rūpinosi ginklais ir tarptautine parama). 1924 08 įkūrus Lietuvių tautininkų sąjungą tapo jos pirmininku; dėl nesutarimų su A. Voldemaru ir A. Smetona 1926 buvo išstumtas iš Lietuvių tautininkų sąjungos ir Lietuvos Respublikos politinio gyvenimo.

Redagavo tęstinius leidinius Skaitymai (1920–23), Tauta ir žodis (1923–31), Gaisai (1930–31), Mūsų tautosaka (1930–35), Darbai ir dienos (1930–40) ir kitus. 1929–40 buvo Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti vienas vadovų. 4 dešimtmečio viduryje suartėjo su kairiaisiais inteligentais, siekė glaudesnių SSRS ir Lietuvos kultūrinių ryšių. 1936 tapo nelegalios Lietuvos komunistų partijos legalaus žurnalo Literatūra oficialiuoju redaktoriumi. 1936–40 buvo marksistinės studentų draugijos Scientia vienas globėjų. 1939–40 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.

1940 06–08 buvo vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras (teigė, kad ji sudaryta teisėtai, kad SSRS įvedė savo kariuomenę tik Lietuvos saugumui sustiprinti). 1940 07 parvykęs iš Maskvos (kur įsitikino SSRS ketinimais) bandė atsistatydinti. V. Krėvė dalyvavo priimant Liaudies seimo rinkimų įstatymą, 1940 08 buvo paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos likvidacinės komisijos pirmininku. 1940–43 dėstė Vilniaus universitete. Prisidėjo prie Lietuvos mokslų akademijos įsteigimo (1941), tapo jos prezidentu. SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1941). Per SSRS–Vokietijos karą naciams okupavus Lietuvą 1942 paskelbė viešą atsišaukimą, kuriuo pasmerkė SSRS veiksmus Lietuvoje 1940.

1944 pasitraukė į Austriją. 1947 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, dėstė slavistiką Pensilvanijos universitete, rengė spaudai savo kūrinius. Parašė politinius atsiminimus apie 1940 SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir savo veiklą vadinamojoje Liaudies vyriausybėje.

Kūryba

Pagrindinės V. Krėvės kūrybos sritys – beletristika, dramaturgija. Rinkinyje Dainavos šalies senų žmonių padavimai (1912) ritmine proza perteikė neoromantinę jauseną, būdingą ir vėlesnei kūrybai. Daugelyje kūrinių apmąstomos istorinės psichologinės problemos (kovų su kryžiuočiais, pilietinės atsakomybės, pareigos, meilės, laisvės siekio ir kitos); tai būdinga ir psichologinėms istorinėms dramoms Šarūnas (1911, pastatyta 1924, 1929, 1966, 1980), Skirgaila (rusų kalba 1922, lietuvių kalba išleista 1925, lietuvių kalba pastatyta 1924, 1966, 1981), Mindaugo mirtis (1935). Kaimo buitis, jos psichologiniai aspektai nagrinėjami draminėje apysakoje Žentas (1922, pastatyta 1931, 1965, 1977). Tautos dvasios problemos keliamos misterijoje Likimo keliais (1 d. 1926, 2 d. 1929). Apsakymuose Bedievis, Skerdžius, apysakoje Raganius (1939) aukštinama kaimo žmonių išmintis, artumas gamtai, skerdžius Lapinas, Gugis vaizduojami kaip moraliniai autoritetai, nors kai kur traktuojami ir humoristiškai.

Vinco Krėvės paminklas Merkinėje (1994, skulptorius P. Mazūras)

Rytų pasakose (1930) stilizuojamos persų ir indų legendos. 20 a. 3 dešimtmečio pabaigos–5 dešimtmečio pradžios kūriniuose satyriškai vaizduojama valdininkija (misterijos Likimo keliais d. 2 epizoduose, apysakoje Miglose, išleista 1944–93). Dideliame prozos ir dramos dialogų veikale Dangaus ir žemės sūnūs (2 d. išspausdinta 1949–61, d. 3 fragmentai periodinėje spaudoje) analizavo krikščionybės formavimosi Judėjoje laikotarpį, atspindėjo jos religinių, filosofinių srovių įvairovę; įtaigiai pavaizdavo tragišką Judėjos karaliaus Erodo I Didžiojo ir jo sūnaus konfliktą. Rinko lietuvių tautosaką ir paskelbė jos rinkinius: Dainavos krašto liaudies dainos (1924), Aitvaras liaudies padavimuose (1933), Dzūkų poringės (1934), Patarlės ir priežodžiai (3 t. 1934–37).

R: Raštai 10 t. Kaunas 1921–30; Raštai 6 t. Bostonas 1956–61; Rinktiniai raštai 3 t. Vilnius 1982; Dangaus ir žemės sūnūs Vilnius 1999. L: Literatūra ir kalba 1981 nr. 17; P. Česnulevičiūtė Vincas Krėvė: Gyvenimas ir kūryba Kaunas 1982; Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje Vilnius 1983; Vincas Krėvė-Mickevičius / sud. V. Paplauskienė Kaunas 1997; R. Tamošaitis Kelionė į laiko pradžią: Indijos realizmas, Vydūnas, Krėvė Vilnius 1998; A. Zalatorius Literatūra ir laisvė Vilnius 1998, Vincas Krėvė: Nebaigta monografija Vilnius 2003.

1916

884

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką