visúotinės geróvės valstýbės teòrija, ekonominė teorija, kuri teigia, kad kapitalistinė valstybė didėjant jos ekonominei gerovei keičiasi, veikia visų socialinių sluoksnių interesais, jos svarbiausiu tikslu tampa visų visuomenės narių ekonominė ir socialinė gerovė. Susiformavo 20 a. viduryje, svarbiausi atstovai – K. G. Myrdalis, J. K. Galbraithas, K. E. Bouldingas, W. H. Beveridge’as, N. Kaldoras, J. Strachey. Visuotinės gerovės valstybės kūrimasis ir plėtra aiškinama industrializacijos ir urbanizacijos sukeltais gyvenimo ir darbo sąlygų pokyčiais (valstybė perima nedarbingų, kitų socialiai pažeidžiamų asmenų apsaugos funkcijas, kurias anksčiau vykdė šeimos ir vietinės bendruomenės, ekonomikos plėtra neįmanoma be didėjančių valstybės išlaidų socialinėms reikmėms ir socialinių konfliktų sprendimo), didėjančia profsąjungų ir pilietinės visuomenės politine ir socialine įtaka. Tokia valstybė siekia efektyviai perskirstyti nacionalines pajamas, kad garantuotų visiems gyventojams tinkamą ekonominės gerovės, švietimo, socialinės apsaugos lygį ir sudarytų jiems lygias socialines galimybes, didinti ekonominį ir socialinį stabilumą bei saugumą, reguliuoti darbdavių ir darbuotojų santykius, darbo sąlygas ir apmokėjimą, stambaus verslo ir monopolijų veiklą, mažinti skurdą, nedarbą, socialinę atskirtį, sukurti platų nemokamų socialinių paslaugų tinklą, garantuoti visišką užimtumą ir tvariąją plėtrą, švelninti ekonominių krizių neigiamus socialinius padarinius. Pagal svarbiausias priemones visuotinei gerovei pasiekti skiriami liberalusis, socialdemokratinis (skandinaviškasis) ir konservatyvusis (korporatyvinis) visuotinės gerovės valstybių modeliai. Liberalioji gerovės valstybė (pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Australija) daugiausia remiasi rinkos valstybiniu reguliavimu, socialinė apsauga pirmiausia teikiama skurstantiesiems, bedarbiams ir kitiems socialiai pažeidžiamiems asmenims, didelę dalį socialinių paslaugų teikia privatus sektorius. Socialdemokratinė gerovės valstybė (pavyzdžiui, Švedija, Danija, Norvegija) remiasi aktyviu socialinių partnerių dialogu, siekia kuo labiau sumažinti socialinę nelygybę progresiniais mokesčiais ir sukurdama plačią socialinės apsaugos sistemą, kuri yra vienoda visiems gyventojams, nepaisant jų gyvenimo lygio ir darbo stažo. Konservatyvioji gerovės valstybė (pavyzdžiui, Vokietija, Austrija, Prancūzija) remiasi aktyviu valstybiniu ekonomikos reguliavimu naudojant darbo teisės priemones ir socialinį draudimą, kuris yra diferencijuojamas pagal įvairias profesines ir kitas socialines grupes.
1305
gerovės valstybė