Vladmiras Algirdáitis 14 a. antrasis ketvirtis po 1398(palaidotas Kijevo Pečorų lauroje), lietuvių kunigaikštis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo pirmosios žmonos Vitebsko kunigaikštytės Marijos sūnus. 1362 pakrikštytas stačiatikiškai.
Po 1363 Mėlynųjų Vandenų mūšio su Aukso ordos totoriais (į pietus nuo Kijevo) gavo valdyti Kijevą; Kijevo kunigaikštystė buvo galutinai prijungta prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Vladimiras Algirdaitis valdė 71 pilį Padnieprėje, Desnos ir Pripetės baseine. Pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmė kaldinti monetas. 1376 Kijeve priėmė Kijevo ir Lietuvos metropolitą Kiprijoną. Šį metropolitą rėmė, kai jis po Maskvos metropolito Aleksijaus mirties (1378) kovojo dėl visos Rusios metropolijos.
1380 Vladimiras Algirdaitis parėmė brolių Andriaus ir Dmitrijaus maištą prieš brolį Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą, bet po 1382 jam pakluso ir 1386 prisiekė Jogailai kaip Lenkijos karaliui. 1390 padėjo Jogailai kovoti su pabėgusiu į Prūsiją (į Karaliaučių) pas Vokiečių ordiną pusbroliu Vytautu. 1392 pabaigoje–1393 parėmė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą prieš sukilusius Severianų Naugardo kunigaikštį Dimitrijų ir Podolės kunigaikštį Teodorą Karijotaitį (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino palikuonis iš Karijotaičių giminės, valdžiusios Podolę; m. apie 1414 Mukačevėje). Pakluso Vytautui, kai šis 1394 pradžioje užėmė Kijevo kunigaikštystei priklausančius Ovručą ir Žitomirą.
1394 rudenį Vytautas pašalino Vladimirą Algirdaitį iš Kijevo ir davė valdyti Slucko kunigaikštystę su Kopyliu (dabar Baltarusija). 1398 Vladimiras Algirdaitis buvo kenksmingos Lietuvai Salyno sutarties (sudaryta Salyno saloje Nemune ties Nevėžio žiotimis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado von Jungingeno) liudytojas.
Iš Vladimiro Algirdaičio sūnaus Jono (Ivano) kilę kunigaikščiai Bielskiai, iš sūnaus Aleksandro (Olelkos) – Olelkaičiai.
L: J. Ochmański Gediminowicze – „prawnuki Skolomendowy“ / Ars historica Poznań 1976; L. Vojtovyč Genealogija dynastiji Rjurykovyčiv i Gedyminovyčiv Kyjiv 1992; J. Tęgowski Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów Poznań–Wrocław 1999.
2271