Vojvodina (Vòivodina), autonominė provincija Serbijos šiaurėje. Pietvakariuose ribojasi su Bosnija ir Hercegovina, vakaruose – su Kroatija, šiaurėje – su Vengrija, šiaurės rytuose ir rytuose – su Rumunija. Plotas 21 536 km2. 2,07 mln. gyventojų (2013); gyvena serbai (66,8 % Vojvodinos gyventojų), vengrai (13,0 %), slovakai (2,6 %), kroatai (2,43 %), dar yra juodkalniečių, rumunų, romų (čigonų) ir kitų. Administracinis centras – Novi Sadas (203 600 gyventojų, 2013); kiti didesni miestai (tūkst. gyventojų, 2013): Subotica (99,4), Pančevo (80,0), Zrenjaninas (78,3). Vojvodina suskirstyta į 7 apskritis (Serbija: lent. Serbijos administracinis suskirstymas), kurios apima 39 savivaldybes.
Vojvodinoje plyti Dunojaus vidurupio lygumos pietinis pakraštys. Į pietus nuo Dunojaus į lygumą įsiterpia Fruška Goros kalnai (aukštis iki 539 m), pietryčiuose – Pietų Karpatų atšakos (iki 641 m). Klimatas vidutinių platumų žemyninis. Sausio vidutinė temperatūra –2 ºC, liepos – 21–23 ºC. Per metus iškrinta 550–750 mm kritulių. Didžiausios upės: Dunojus su intakais Tisa, Timişu (dešinieji). Yra kanalų; svarbiausias – Dunojaus–Tisos–Dunojaus (ilgis 939 km). Yra pelkių. Dirvožemiai daugiausia juodžemiai, Novi Sado apylinkėse yra juosvažemių, rytuose – šlynžemių, dar yra sūrožemių, druskožemių. Miškai užima 7,4 % teritorijos. Fruška Goros nacionalinis parkas (įkurtas 1960).Šiek tiek išgaunama naftos ir gamtinių dujų (Vojvodinos rytuose). Metalo, medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, elektrotechnikos, chemijos (mineralinių trąšų, sieros rūgšties, plastikų), farmacijos, naftos chemijos, naftos perdirbimo (Pančevo), stiklo, porceliano, keramikos, odos, avalynės, tekstilės, maisto pramonė, žemės ūkio mašinų gamyba, laivų statyba. Kertamas miškas. Pramonės svarbiausi centrai – Novi Sadas, Pančevo. Turizmas; Rusandos, Stari Slankameno ir kiti balneologiniai kurortai. Dirbamoji žemė užima 83,7 % teritorijos (Vojvodina – svarbiausias Serbijos bioprodukcinio ūkio regionas). Auginama kviečiai, kukurūzai, tabakai, vynmedžiai, saulėgrąžos, cukriniai runkeliai. Sodininkystė (Fruška Goros kalnuose; auginama slyvos, obelys, persikai, abrikosai). Veisiama galvijai, kiaulės, ožkos, avys, naminiai paukščiai. Bitininkystė. Žvejyba. Per Vojvodiną eina Belgrado–Budapešto (Vengrija) geležinkelis ir plentas, Novi Sado–Zagrebo (Kroatija) geležinkelis, Novi Sado–Sarajevo (Bosnija ir Hercegovina), Belgrado–Timişoaros (Rumunija), Belgrado–Zagrebo (Kroatija) plentai. Laivuojama Dunojus, Tisa, Dunojaus–Tisos–Dunojaus kanalas; Novi Sado, Pančevo upių uostai. Per Vojvodiną eina Krko (Kroatija)–Pančevo naftotiekis, Nišo–Budapešto (Vengrija) dujotiekis.
Istorija
Senovės laikais dabartinės Vojvodinos teritorijoje gyveno dakai ir ilyrai, nuo 3 a. pr. Kr. – keltai. 1 a. po Kr. regioną nukariavo Romos imperija, 441 – hunai, 583 – avarai. 6–7 a. apsigyveno slavai. 9 a. pabaigoje–10 a. pradžioje šios žemės įėjo į Vengrijos karalystę, kartu su ja 1526–1918 buvo valdomos Habsburgų (iki 17 a. pabaigos sudarė dalį vadinamojo karinio pasienio); 1552–1718 Vojvodiną buvo užėmusi Osmanų imperija. 15–17 a. iš Osmanų nukariautos Serbijos atsikėlė daug serbų. Per 1848–49 Vengrijos revoliuciją jie paskelbė Vojvodinos autonomiją. Revoliuciją numalšinus Habsburgai sukūrė atskirą administracinį vienetą (Vengrijai reikalaujant 1860 panaikintas). Nuo 1918 Vojvodina priklausė Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystei (nuo 1929 Jugoslavija). Nacių Vokietijai 1941 04 užpuolus Jugoslaviją buvo padalyta: Banatą okupavo Vokietija, Bačką – Vengrija, Sremą (šiaurės rytinė dalis) – marionetinė (pronacinė) Nepriklausoma Kroatijos valstybė. 1944–45 užimta SSRS kariuomenės ir Jugoslavijos komunistinių partizanų. Nuo 1945 Serbijos autonominė provincija (1974–90 faktiškai turėjo Jugoslavijos federacinio subjekto statusą).