Vokietjos istòrija
Ikiistoriniai ir ankstyvieji laikai
Dabartinės Vokietijos teritorijoje hominidai pasirodė prieš 400–300 tūkstantmečių. Nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų šiaurinės dalies archeologinės kultūros jau siejamos su germanų gentimis. 900–400 pr. Kr. pietinėje dalyje klestėjo keltiška Hallstatto kultūra. 6–2 a. pr. Kr. germanų gentys migravo į pietus ir užėmė beveik visą dabartinės Vokietijos teritoriją. Germanų kimbrų ir teutonų gentys su keltais pradėjo veržtis į Romos neseniai užkariautą Noriko (dabar Austrija) provinciją. 102 pr. Kr. jos perėjo Alpes ir įsiveržė į Šiaurės Italiją. 102 pr. Kr. romėnai sumušė teutonus, 101 – kimbrus. Kitas germanų susidūrimas su romėnais įvyko Cezariui nukariaujant Galiją, kai į ją įsiveržė svebų gentis (vadas Ariovistas). 58 pr. Kr. romėnai juos nugalėjo ir išstūmė už Reino. Germanų žemių nukariavimą romėnai pradėjo Augusto laikais. 12 pr. Kr.–5 po Kr. jie užėmė žemes nuo Reino iki Elbės, jose įkūrė Germanijos provinciją (vietininkas Varas).
keltų įtvirtinta gyvenvietė ir pilkapis Glauberge (Hessenas)
Niekindami germanų papročius ir grobuoniškai elgdamiesi romėnai išprovokavo cheruskų genties vado Arminijaus vadovaujamą sukilimą. 9 po Kr. Teutoburgo Miško mūšyje buvo sunaikinti 3 romėnų legionai (žuvo ir Varas), germanų gentys atsikratė Romos priespaudos. Arminijus atrėmė naujus romėnų puolimus, bet buvo saviškių nužudytas. Apie 90 romėnai nukariavo germanus Reino kairiajame krante iki Šiaurės jūros ir dabartinės Vokietijos teritorijos pietvakariuose. Buvo sudarytos 2 Romos imperijos provincijos – Žemutinė Germanija ir Aukštutinė Germanija; čia įkurti miestai išliko panašiais pavadinimais: Akvisgranas (dabar Aachenas), Kastra Bonensija (Bona), Agripinos Kolonija (Kölnas), Mogontiakas (Mainzas), Treviras (Trieras) ir kiti.
romėnų pastatyti Triero miesto vartai (Porta Nigra, 2 a.)
Germanų gentys iš romėnų perėmė karybos metodus ir ginkluotę, samdėsi į imperijos kariuomenę. Germanų vidaus gyvenimą, jų karinę demokratiją, kuri derinosi su patriarchaline vergija, romėnų įtaka paveikė menkai – tą liudija Tacitas veikale Germanija (Germania, 98 po Kr.), kuriame germanai idealizuojami. 3 a. po Kr. iš germanų genčių kūrėsi sąjungos. Dabartinės Vokietijos teritorijos šiaurės dalyje tarp Reino ir Elbės susikūrė Saksų, vakarinėje – Frankų, pietvakarinėje – Alemanų, vidurinėje – Švabų ir Burgundų sąjungos. Tarp Elbės ir Vyslos vyravo gotai ir jiems giminingi herulai, gepidai, rugijai, vandalai. Gotų sąjunga buvo galingiausia ir pirmoji pradėjo veržtis į silpnėjančios Romos imperijos teritoriją. 5 a. dabartinės Vokietijos žemėse gotų neliko. Tarp Vyslos ir Elbės, t. p. Rügeno saloje apsigyveno slavai. 4 a. pabaigoje–5 a. frankai, alemanai, svebai, burgundai užėmė Žemutinės ir Aukštutinės Germanijos provincijas ir dalį Galijos. Germanai sudarė didžiausią dalį kariuomenės, kuri 451 Katalauno laukų mūšyje (prie dabartinio Troyes), vadovaujama Aecijaus, sumušė Atilos vedamus hunus. Vakarų Romos imperijos žlugimas, barbarų karalysčių susikūrimas Italijoje, Pirėnų pusiasalyje ir Šiaurės Afrikoje turėjo mažai įtakos dabartinės Vokietijos teritorijoje gyvenusioms germanų gentims – čia neplito krikščionybė, kurią buvo priėmę visi buvusios Romos imperijos teritorijoje valstybes sukūrę germanai. Dabartinės Vokietijos germanų civilizavimą pradėjo Frankų valstybė.
Vokiečių žemės 6–9 amžiuje
6 a. Frankų valstybės karalius Chlodvigas I (Merovingų dinastijos pradininkas, priėmęs katalikybę) ir jo įpėdiniai pajungė dabartinės Vokietijos teritorijos vakarų ir pietvakarių dalis – tiuringų gentį; bavarai, kurie ilgainiui asimiliavo vietos keltus, pripažino vasalinę priklausomybę. Merovingų valdomose žemėse, išskyrus anksčiau Romos valdžioje buvusių provincijų kraštus, krikščionybė plito lėtai. 8 a. pirmoje pusėje misionierius Bonifacas, popiežiaus įgaliotas skleisti krikščionybę tarp germanų, įkūrė 9 vyskupijas, daug vienuolynų. Krikščionybės nepriėmė nuo frankų nepriklausoma Saksų sąjunga.
Imperatorius Karolis Didysis (aliejus, 1511 ar 1513, dailininkas Albrechtas Düreris, Vokietijos nacionalinis muziejus Niurnberge)
772–804 Karolis Didysis nukariavo saksus ir privertė juos apsikrikštyti. Jo vasalais tapo ir slavų gentys į rytus nuo Elbės. Karolio Didžiojo valdžioje atsidūrė beveik visa dabartinės Vokietijos teritorija. Klostėsi feodaliniai santykiai. Iš laisvųjų karių išsiskyrė didikai. Jie, kaip ir genčių vadai, valdė didelius žemių plotus, kuriuos dirbo nuo jų priklausomi valstiečiai – baudžiauninkai. Frankų karaliai daug žemių dovanodavo įkuriamoms vyskupijoms. Išnyko patriarchalinė vergija (vergai dažniausiai tapdavo didikų ar vyskupų baudžiauninkais). Mažėjo laisvųjų valstiečių, dauguma jų tapo baudžiauninkais, kiti – kariais (riteriais). Po Karolio Didžiojo mirties (814) Frankų valstybė nusilpo, 843 Verdeno sutartimi vaikaičiai ją pasidalijo į 3 karalystes: Vakarų Frankų (Prancūzijos), Vidurio Frankų (Italijos) ir Rytų Frankų (Vokietijos). Pastarosios karaliumi tapo Liudvikas II Vokietis (Vokietijos karaliai ir imperatoriai nurodyti 13 lentelėje), nuo jo prasidėjo vokiečių valstybė.
Karolingai Rytų Frankų karalystę valdė iki 911; tai buvo sumaišties ir svetimšalių plėšikavimo laikotarpis. Vokietijos šiaurinę dalį, daugiausia Šiaurės jūros pakrantę, siaubė vikingai (normanai). 900 iš pietų ėmė veržtis vengrai. Gentiniu pagrindu susikūrė kelios didelės hercogystės: Saksonija, Frankonija, Švabija. Jų valdovai dažnai nepaklusdavo karaliams.
1
* dinastijai nepriklausė
Vokiečių žemės – Šventosios Romos imperijos pagrindinė dalis
911 mirus paskutiniam Rytų frankų karalystės Karolingų valdovui Liudvikui III, 919 karaliumi buvo išrinktas Henrikas I – jis davė pradžią Liudolfingų (Saksų) dinastijai (žemėlapis Vokietija 10 a.–13 a. viduryje). 925 Henrikas I vėl pajungė Lotaringiją. 955 prie Lechfeldo (Bavarija) Otonas I sumušė vengrus (vengrai daugiau Vokietijos nebepuolė). Pradėta nukariauti Paelbės slavus. 961 Otonas I pajungė Šiaurės Italiją ir priėmė Italijos karaliaus titulą. 962 Romoje popiežius paskelbė Otoną I imperatoriumi; tai davė pradžią Šventajai Romos imperijai. Liudolfingų valdymas vokiečių žemių gyventojams buvo ilgalaikės vidaus ramybės laikotarpis. Plėtojosi miestai, kuriems karaliai teikė įvairių teisių ir privilegijų. Mažėjo laisvųjų valstiečių, karaliams ir hercogams nebereikėjo jų globoti, nes kariuomenėje įsivyravo bajorų riterių kavalerija, pėstininkai pasidarė beveik nereikalingi.
Vokietija 10 a.–13 a. viduryje
Konradas II pradėjo Salijų dinastiją (valdė 1024–1125). 11 a. viduryje prasidėjo imperatorių ir popiežių kova dėl investitūros. 1122 Wormso konkordatu pasiektas kompromisas buvo palankesnis popiežiams; imperatorių įtaka skiriant vyskupus labai sumažėjo. 1138–1254 Vokietiją valdė Štaufenų dinastija. Kryžiaus karai sukėlė religinę nesantaiką, nukreiptą prieš žydus (daugiausia Pareinės miestuose); juos užstodavo ir popiežiai, ir imperatoriai. 1157 Frydrichas I Barbarosa paskelbė ediktą žydų teisėms ginti. Jis su Saksonijos hercogu Henriku III Liūtu sudarė taiką ir suteikė jam teisę prisijungti nukariautas Paelbės ir Pamario (Pomeranijos) slavų žemes. 13 a. 4–7 dešimtmetyje vokiečių žemėse vyko ginkluota kova dėl valdžios. 1273 Vokietijos karaliumi pirmą kartą išrinktas Habsburgų giminės atstovas Rudolfas I. Šalį niokojo vidaus karai, bet jais pasinaudodami miestai lengviau įgydavo ir stiprindavo savivaldą.
Frydrichas I Barbarosa (Roberto Vienuolio rankraščio Historia Hierosolymitana miniatiūra, apie 1188, Vatikano biblioteka)
13 a. viduryje Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrančių miestai pradėjo kurti prekybos sąjungą – Hanzą. Vokietijos miestiečiai įsitraukė į vadinamąjį žygį į Rytus – nukariaujamų Paelbės ir Pamario slavų, vėliau Vokiečių ordino ir Livonijos ordino užgrobtų žemių kolonizaciją. Siekdami pakelti ūkį vokiečių amatininkus ir pirklius kviesdavosi Čekijos, Lenkijos, Vengrijos karaliai, nuo 14 a. pradžios – ir Lietuvos valdovai; mongolų nusiaubtose žemėse apgyvendino ir valstiečių. Daug vokiečių valstiečių kėlėsi ir į Vokiečių ordino nukariautas prūsų žemes.
Iki 13 a. vidurio visi Paelbės ir Pomeranijos slavai buvo apkrikštyti, jų žemės tapo imperijos dalimi. Kai kurie slavų kunigaikščiai išsaugojo savo valdas, bet kartu su valdiniais ilgainiui suvokietėjo. Emigruodami valstiečiai siekė išvengti sunkėjančios baudžiavos prievolių. Ištuštėjus kaimams bajorai turėjo varžytis dėl valstiečių, mažino jų prievoles ir mokesčius. Baudžiavą laikinai palengvino ir maro epidemija, kuri 1348–50 nusiaubė didelę dalį Vokietijos. Atsinaujino žydų, kaltinamų epidemijos platinimu nuodijant šulinius, persekiojimai. 15 a. pradžioje Čekijoje kilo husitų judėjimas prieš vokiečių įsigalėjimą ir Katalikų Bažnyčią. 1438 Vokietijos karaliumi buvo išrinktas Albrechtas I iš Habsburgų dinastijos; ši dinastija Šventosios Romos imperijos sostą išlaikė iki jos panaikinimo 1806. Vokiečių žemių ekonominė padėtis nebuvo bloga: klestėjo Hanza, plėtojosi Pareinės miestų prekyba, amatai ir manufaktūros, kasybos pramonė. Didėjo šalies susiskaldymas į smulkias grafystes ir baronijas, bet išliko ir didelės hercogystės. Keičiantis kariavimo būdui, atsiradus samdomajai kariuomenei vis mažiau reikėjo riterių kavalerijos. Daugelis riterių nusigyveno, ėmė plėšikauti, atvirai pritarė vokiečių humanistų išplėtotai katalikų dvasininkijos gobšumo, pasileidimo ir tamsumo kritikai. Visuotinį nepasitenkinimą Katalikų Bažnyčia kėlė ir popiežiams renkamos lėšos, indulgencijų pardavinėjimas. Bažnyčios kritika plito ir per spausdintus leidinius – 1500 Vokietijoje veikė apie 1000 spaustuvių.
Nuo reformacijos iki 18 amžiaus pabaigos
Martyno Liuterio portretas (aliejus, apie 1529, dailininkas Lucasas Cranachas vyresnysis, Vokietijos istorijos muziejus Berlyne)
16 a. pradžioje vokiečių žemėse kilęs religinis sąjūdis apėmė beveik visą katalikiškąją Europą (reformacija). Pradininkas M. Liuteris (1483–1546) suformulavo naujos krikščionybės krypties – liuteronybės – principus. Jį palaikė daugelis humanistų, kai kurie dvasininkai, Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Išmintingasis. M. Liuterio mokymas sparčiai plito, jį skleidė vienuolynus metę vienuoliai ir kai kurie teologai (Ph. Melanchthonas, A. Karlstadtas). Religinis pakilimas buvo susijęs su mėginimais pakeisti valstybinę santvarką ir socialinius santykius. 1522–23 Pareinėje F. von Sickingeno vadovaujami riteriai (M. Liuterio sekėjai) nesėkmingai kariavo prieš dvasinius ir pasaulietinius kunigaikščius. 1524–26 Vokietijos vidurio ir pietryčių dalyje kilo feodalinių prievolių prislėgtų valstiečių sukilimas (Vokietijos valstiečių karas). M. Liuteris pasmerkė sukilėlius, kunigaikščių kariuomenė sukilimą nuslopino.
Daugelis vokiečių valdovų priėmė M. Liuterio mokymą, tai leido jiems sekuliarizuoti Bažnyčios žemes. 1529 Šventosios Romos imperijos reichstagas nutarė liuteronybę įteisinti ten, kur ji įsigalėjo, bet uždraudė tolesnį jos plitimą. Liuteronų šalininkai šį nutarimą užprotestavo; nuo tada reformacijos šalininkams prigijo protestantų vardas. 1530 Augsburge Ph. Melanchthonas paskelbė pirmąją Protestantų Bažnyčios doktriną (Augsburgo išpažinimas), ją reichstago dauguma pasmerkė. 1531 liuteronų kunigaikščiai sudarė gynybinę Schmalkaldeno sąjungą. 1532 iškilus turkų įsiveržimo grėsmei Karolis V inicijavo religinės taikos, kurią palaikė ir liuteronai, sudarymą. Liuteronybė beveik visiškai įsigalėjo Šiaurės Vokietijoje, bet prasidėjo protestantų nesutarimai. Šveicarijoje ir Pietvakarių Vokietijoje plito U. Zwingli ir J. Kalvino mokymas (kalvinizmas). 1546 prasidėjo katalikų ir protestantų karas. Padedami Prancūzijos, protestantai atsilaikė. 1555 Ferdinandas I su liuteronais pasirašė Augsburgo religinę taiką. Liuteronybę priėmę valdovai ir miestai buvo pripažinti lygiateisiais su katalikais, jiems paliktos sekuliarizuotos žemės. Augsburgo religinė taika neįtvirtino tikėjimo laisvės, įteisino Vokietijos padalijimą į protestantiškąją ir katalikiškąją, įtvirtino principą: kieno valdžia, to ir tikyba (t. y. valdovo tikyba privaloma pavaldiniams); visa tai dar labiau silpnino imperatoriaus valdžią. Sekuliarizavę Bažnyčios žemes protestantų valdovai padidino savo valdas. Katalikų atrama buvo Habsburgai, turintys Šventosios Romos imperijos imperatoriaus titulą, dideles valdas ir besiremiantys sąjunga su Ispanija. Katalikybė vyravo Bavarijoje, abiejose Reino pusėse ir atskiruose Vidurio Vokietijos regionuose. Imperatoriai Ferdinandas I (1556–64) ir Maksimilianas II (1564–76) vykdė lanksčią politiką – protestantų nepersekiojo. Imperatorius Rudolfas II (1576–1612), veikiamas kontrreformacijos, pradėjo riboti protestantų teises (daugiausia Čekijoje, kurioje protestantizmas turėjo tvirtas pozicijas). 1608 protestantai įkūrė Protestantų uniją, 1609 katalikai – Katalikų lygą. 1618 prasidėjo Trisdešimties metų karas, kuriame dalyvavo dauguma Europos valstybių. 1648 karas baigėsi Vestfalijos taikos sutartimi; visiškos pergalės nepasiekė nei protestantai, nei katalikai. Per karą dėl žudynių, bado ir epidemijų Vokietijos gyventojų sumažėjo apie 40 %, imperatoriaus autoritetas smuko. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje karuose su Turkija ir Prancūzija Austrijos Habsburgai, sugebėję užsitikrinti užsienio valstybių paramą, prisijungė visas buvusios Vengrijos karalystės žemes, Pietų Nyderlandus, dalį Italijos (Austrijos–Turkijos karai, Ispanijos įpėdinystės karas).
17 a. pabaigoje Vokietijoje iškilo Prūsija (jos šiaurinėje dalyje susiformavo Mažoji Lietuva). 1701 imperatorius Juozapas I suteikė jos valdovui karaliaus titulą. 1740 Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis užgrobė Habsburgų valdomą Sileziją (Austrijos įpėdinystės karas). Per Septynerių metų karą (1756–63) Prūsija Sileziją išsaugojo. Įgijusi didžiosios valstybės statusą ji ėmė varžytis su Habsburgais dėl dominavimo Vokietijoje. Nuo 18 a. Habsburgai ir Prūsijos karaliai vykdė apšviestojo absoliutizmo reformas, skatino ūkinę veiklą, švietimą. 18 a. viduryje Vokietijoje prasidėjo ekonominis ir kultūrinis pakilimas, nors daugelis vokiečių valdovų (Viurtembergo, Heseno ir kitų) reformų nevykdė ir mėgdžiodami Prancūzijos karalius gyveno prabangiai. Šventoji Romos imperija ir Prūsija dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos padalijimuose; Prūsija 1772, 1793 ir 1795, Austrija – 1772 ir 1795 (Abiejų Tautų Respublikos padalijimai).
Frydrichas II Didysis (aliejus, 1781, dailininkas Antonas Graffas, Sanssouci rūmai Potsdame)
Vokiečių žemės 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus viduryje
Prancūzijos revoliuciją (1789–99) pažangūs vokiečiai sutiko palankiai, bet ji kėlė monarchų susirūpinimą. Į dabartinės Vokietijos vakarų sritis iš Prancūzijos pradėjo plūsti emigrantai. 1792 02 Prūsija ir Habsburgai sudarė prieš Prancūziją karinę sąjungą ir pradėjo karą. 1792 09 prie Valmy Prūsijos kariuomenės puolimas buvo sustabdytas, 1792 10–11 Prancūzija užėmė teritoriją abipus Reino. Mainze sušauktas Reino vokiečių tautos susirinkimas panaikino valstiečių prievoles žemvaldžiams, luomines privilegijas ir įkūrė Mainzo respubliką. Po kelerių metų karo 1795 Bazelio taikos sutartimi Prancūzija prisijungė Reino kairįjį krantą. Per Napoleono karus buvo panaikintos visos bažnytinės vyskupų valstybėlės ir dar apie 200 smulkių valstybinių darinių. Kai kuriuos jų prisijungė Prancūzijos sąjungininkės Badenas, Bavarija, Saksonija, Viurtembergas.
1806 07 iš 16 vokiečių valstybių sukurta Napoleono I kontroliuojama Reino sąjunga. 1806 08 panaikinta Šventoji Romos imperija. 1806 10 Prūsija pradėjo karą su Prancūzija ir visiškai pralaimėjo. Dalis jos prijungta prie Reino sąjungos, lenkų žemėse ir Užnemunėje sukurta Varšuvos kunigaikštystė. Kariniai pralaimėjimai privertė Prūsijos vyriausybę panaikinti baudžiavą (žemę valstiečiai turėjo išsipirkti), pertvarkyti kariuomenę. Prancūzijos viešpatavimas, vokiečius piktinančios jos kariuomenės išlaikymo išlaidos paskatino tautinio išsivadavimo judėjimą. Napoleono I kariuomenės pralaimėjimas Rusijoje inspiravo sukilimus Vokietijoje, Prūsijos ir Austrijos prisijungimą prie antinapoleoniškos koalicijos.
1814–15 Vienos kongresas neatkūrė buvusių vokiečių valstybėlių, bet sumažino šalies susiskaldymą. 1815 įkurtą Vokietijos sąjungą sudarė 39 monarchijos ir 4 laisvieji miestai. Joje vyravo Austrijos imperija, kurios varžovė buvo Prūsijos karalystė. Patriotiškai nusiteikę vokiečiai manė, kad šalį suvienyti gali tik Prūsija, nes didelė Austrijos valdų dalis Vokietijos sąjungai nepriklausė. Austrijoje, Prūsijoje ir daugumoje kitų Vokietijos monarchijų išliko absoliutizmas – tik Bavarijoje, Viurtemberge ir Badene buvo paskelbtos konstitucijos. Vokietijos absoliutizmo likvidavimo ir suvienijimo idėjas daugiausia palaikė miestiečiai ir studentai. 1830 kai kuriose monarchijose kilo neramumų, Saksonijos ir Hannoverio karaliai paskelbė konstitucijas.
19 a. 4–5 dešimtmetyje Prūsijoje (daugiausia Reino srityje ir Silezijoje) vyko pramonės perversmas, plėtėsi geležinkelių tinklas. 1834 Prūsijos iniciatyva įkurta Vokietijos muitų sąjunga. Ūkio plėtra stiprino buržuaziją, siekiančią liberalių reformų. 1848 Prancūzijos vasario revoliucija paveikė ir Vokietiją – čia t. p. kilo Vokietijos 1848–49 revoliucija. Ji Vokietijos nesuvienijo, bet privertė beveik visų jos valstybių vyriausybes įvesti konstitucijas, įvykdyti kai kurias pažangias reformas. Prūsijoje t. p. įsitvirtino konstitucinis valdymas, nors karalius išlaikė didelę valdžią. 1850 Prūsija mėgino suvienyti Vokietijos šiaurės valstybes, bet prieštaraujant Austrijai (ją parėmė Rusija) šio plano atsisakė.
Vokietijos suvienijimas ir antroji imperija
Prūsija neatsisakė užmojų suvienyti Vokietiją. Karalius Vilhelmas I bandė remtis liberalais, bet vyriausybės planai didinti kariuomenę ir lėšas jai išlaikyti sukėlė jų nesutarimus. 1862 karalius ministru pirmininku paskyrė O. E. L. von Bismarcką, kuris kariuomenę padidino nepaisydamas Prūsijos landtago nepritarimo. Stiprėjo darbininkų judėjimas, 1863 įkurta Vokietijos visuotinė darbininkų sąjunga (vadovas F. Lasalle’is). Vokietijos vienijimą O. E. L. von Bismarckas pradėjo 1864 paskelbdamas karą Danijai (Danijos karas). Po karo Prūsijai atiteko Šlėzvigas, Austrijai (kariavo Prūsijos pusėje) – Holšteinas. Prūsija rengėsi pašalinti Austriją iš Vokietijos sąjungos ir joje įtvirtinti savo hegemoniją; jos kariuomenė užėmė Holšteiną. Vokietijos sąjungos reichstagas Austrijos siūlymu paskelbė kariuomenės mobilizaciją. 1866 pradėjusi karą su Austrija ir ją remiančiomis vokiečių valstybėmis Prūsija jį laimėjo (Austrijos–Prūsijos karas). Taikos sutartimi Austrija pasitraukė iš Vokietijos sąjungos. Prie Prūsijos buvo prijungtas Hannoveris, Hesenas, kelios smulkios valstybėlės ir Frankfurtas prie Maino. 1866 08 Prūsijos iniciatyva vietoj Vokietijos sąjungos įkurta Šiaurės Vokietijos sąjunga (sudarė 18 monarchijų ir 3 laisvieji miestai). 1870 konfliktas su Prancūzija, kuri prieštaravo Vokietijos pietinių valstybių prisijungimui prie Šiaurės Vokietijos sąjungos, sukėlė Prancūzijos–Prūsijos karą, kurį Prancūzija pralaimėjo. 1871 01 18 paskelbta Vokietijos imperija (sudarė 23 monarchijos, 3 laisvieji miestai ir 1 imperijos žemė – iš Prancūzijos atimtas Elzasas).
Vokietijos imperijos paskelbimas Versalio rūmuose, 1871 01 18 (19 a. graviūra)
Vilhelmas I paskelbė, kad priima imperatoriaus titulą, kuris buvo netekęs galios 1806. Susikūrė Antroji vokiečių imperija. Imperijos parlamentas (Reichstagas) buvo renkamas visuotiniuose, tiesioginiuose ir slaptuose rinkimuose; rinkėjais ir renkamais galėjo būti tik vyrai. Sąjungos taryba (Bundesratas) buvo sudaroma iš imperijos valstybių paskirtų atstovų (sprendžiamąjį balsą turėjo Prūsija). Imperijos kancleris (vyriausybės vadovas) dažniausiai būdavo ir Prūsijos ministras pirmininkas. Kanclerį skirdavo imperatorius, parlamentas jo negalėjo pašalinti.
1871 Vokietijos kancleriu paskirtas O. E. L. von Bismarckas. Imperijos valstybės turėjo savivaldą, jų parlamentai (landtagai) ne visur buvo renkami visuotiniuose rinkimuose. 1873 įvesta bendra Vokietijos valiuta – markė, 1874–77 – teismų sistema (1877 įkurtas Imperijos aukščiausiasis teismas), priimtas baudžiamasis kodeksas, įsteigtas Imperijos bankas, turintis emisijos teisę, suvalstybinti ir į vieną sistemą sujungti geležinkeliai. Katalikų politinę įtaką ir jų paklusnumą popiežiui Vokietijos valdžia laikė pavojingu reiškiniu. 1871 pradėtas kultūrkampfas, kurį O. E. L. von Bismarckas paskelbė viduramžių Vokietijos imperatorių kovos (per ją žlugo Štaufenų dinastija) tęsiniu prieš popiežių siekį pajungti pasaulietinę valdžią. Uždrausta kunigų politinė agitacija, iš Vokietijos išvaryti jėzuitai, įvesta civilinė metrikacija, sustiprinta lenkų ir lietuvininkų germanizacija. Vyriausybės politiką rėmė konservatoriai, nacionalliberalai, pažangieji liberalai. Kultūrkampfas sutelkė katalikus apie Centro partiją ir nuo 1876 vyriausybės iniciatyva daugumą antikatalikiškų įstatymų teko atšaukti.
Sparčiai plėtojosi pramonė, daugėjo darbininkų, stiprėjo jų judėjimas. 1875 įkurta Vokietijos socialdemokratų partija dėl radikalios programos 1878 faktiškai buvo uždrausta. 1883 vyriausybės iniciatyva priimtas įstatymas dėl sveikatos draudimo, 1884 – nuo nelaimingų atsitikimų darbe, 1889 – dėl invalidumo ir senatvės pensijų. Vokietija tapo pažangiausia pasaulio didžiąja valstybe socialinės apsaugos srityje. 1879 Vokietija sudarė sąjungą su Austrija‑Vengrija, prie jos 1882 prisijungė Italija (Trilypė sąjunga). Nuo 1884 imta aktyviau grobti užjūrio kolonijas.
1890 imperatorius Vilhelmas II atleido O. E. L. von Bismarcką iš kanclerio pareigų ir pats vis labiau ėmė kištis į valstybės valdymą. 1890 panaikintas įstatymas prieš socialdemokratus. Pramonės gamybos ir eksporto didėjimas lengvino daugumos gyventojų padėtį, todėl darbininkų judėjimas darėsi vis mažiau radikalus. Vokietiją apipynė tankus geležinkelių tinklas, ji pirmavo technikos ir gamtos mokslų, universitetinių studijų srityse. 20 a. pradžioje Vokietija pagal pramonės gamybą aplenkė Didžiąją Britaniją (1870 jos sukūrė atitinkamai 13,2 % ir 31,8 %, 1913 – 15,7 % ir 14 % pasaulinės pramonės produkcijos). Stiprėjo buržuazijos interesus reiškiantys liberalai. Aristokratija tebevyravo karininkų korpuse, diplomatinėje tarnyboje, bet sėkmingai ėmėsi ir verslo. Moderniai tvarkomi kilmingų žemvaldžių (junkerių) dvarai Vokietijos rytinėje dalyje gamino daug žemės ūkio produkcijos. Demografinė padėtis (1913 Vokietijos gyventojų skaičius pasiekė 67 mln.; antra vieta Europoje po Rusijos), industrinė ir techninė galia sudarė prielaidas turėti didelę, gerai ginkluotą kariuomenę. 1898 pradėta karo laivyno statyba.
1891 įkurta Pangermanistų sajunga (iki 1894 Vokiečių visuotinė sąjunga) reikalavo Europoje ir užjūryje vykdyti aktyvią ekspansinę politiką. Vokietija skverbėsi į Balkanus ir Osmanų imperiją, tai kėlė nesutarimus su Rusija ir Didžiąja Britanija. Per 1912 Reichstago rinkimus daugiausia vietų gavo socialdemokratai. Pervertindama savo karinę galią Vokietija prisidėjo prie Austrijos‑Vengrijos 1914 07 28 pradėto karo su Serbija. 1914 08 01 ji paskelbė karą Rusijai, 08 03 – Prancūzijai, 08 04 – Didžiajai Britanijai – prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Iš pradžių karas Vokietijai sekėsi. 1918 03 sudaryta Bresto taika patvirtino Vokietijos pergalę Rytų fronte. Vakarų fronte Antantė lemiamą persvarą įgijo tik 1918 07, kai į karą jos pusėje įstojo Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). 1918 10 Vokietijos karinė vadovybė pripažino neišvengiamą pralaimėjimą.
Vilhelmas II ir šeši jo sūnūs prieš naujametinį imperatoriaus kreipimąsi (Berlynas, 1914)
Vokietijos lapkričio revoliucija ir Weimaro respublika
Pralaimėtas karas, sunki ekonominė padėtis kėlė visuomenės nepasitenkinimą. 1918 11 03 Kylyje prasidėjęs karo laivyno jūreivių sukilimas peraugo į revoliuciją (Vokietijos lapkričio revoliucija). 1918 11 09 Vokietijos socialdemokratų partijos vadovas Ph. Scheidemannas paskelbė Vokietiją respublika, 11 10 sudaryta nauja vyriausybė. 1918 11 11 su Antante pasirašytos Compiègne’o paliaubos. 1918 12–1919 01 įkurta Vokietijos komunistų partija. Per rinkimus į Vokietijos Steigiamąjį susirinkimą daugiausia vietų gavo socialdemokratai ir Centro partija. 1919 02 Weimare posėdžiavęs Steigiamasis susirinkimas Vokietijos prezidentu išrinko socialdemokratą F. Ebertą, 07 31 priėmė demokratinę konstituciją, kuri davė pretekstą neoficialiam Vokietijos valstybės pavadinimui Weimaro respublika.
1919 06 28 Vokietijai primesta Versalio taika kėlė visų politinių srovių nepasitenkinimą, nacionalistų ir militaristų revanšo siekį. 1923 11 08 Miunchene Nacionalsocialistų partija (vadas A. Hitleris) surengė nesėkmingą pučą. 1924 Prancūzija išvedė kariuomenę iš Ruhro, bet Vokietijoje šovinizmas ir revanšizmas stiprėjo. Mirus F. Ebertui Vokietijos prezidentu 1925 04 išrinktas konservatorius, monarchistas feldmaršalas P. von Hindenburgas. Politinis ir finansinis stabilumas, pramonės gamybos ir eksporto didėjimas kurį laiką stabdė ekstremizmą, bet 1929 pabaigoje Vokietiją apėmė ekonominė krizė. 1930 09 įvyko išankstiniai Reichstago rinkimai, kuriuose už Nacionalsocialistų partiją balsavo 6,4 mln. rinkėjų (8 kartus daugiau nei 1928). Vadinamosios buržuazinės partijos negavo daugumos vyriausybei sudaryti, jos nenorėjo remtis socialdemokratais, nacionalsocialistai nepripažino Weimaro respublikos, komunistai atmetė bendradarbiavimą su buržuazija ir ragino įvesti sovietų valdžią. Nuo 1930 vyriausybės buvo sudaromos remiantis prezidento P. von Hindenburgo konstituciniais įgaliojimais.
Gilėjanti ekonominė krizė (1932 buvo 7 mln. bedarbių, visiškai nuskurdo dalis valstiečių) stiprino komunistų ir ypač nacionalsocialistų įtaką. Per 1932 04 prezidento rinkimus A. Hitleris tik antrajame rinkimų ture pralaimėjo P. von Hindenburgui. Per 1932 07 Reichstago rinkimus Nacionalsocialistų partija gavo daugiausia vietų, bet neįgijo absoliučios daugumos. Politinė padėtis išliko nestabili. 1932 11 nauji rinkimai iš esmės nieko nepakeitė. A. Hitleris reikalavo kanclerio posto, atsisakė kelių partijai siūlomų ministrų postų F. von Papeno ir K. von Schleicherio vyriausybėse. 1933 01 30 prezidentas P. von Hindenburgas paskyrė A. Hitlerį kancleriu, jo pavaduotoju – F. von Papeną, bet dauguma vyriausybės ministrų nebuvo Nacionalsocialistų partijos nariai.
Vokietija nacizmo laikotarpiu
Kancleriu tapus A. Hitleriui, nacionalsocialistų sukarinti būriai SA pradėjo suiminėti politinius priešus (t. p. komunstų ir socialdemokratų veikėjus), dalį jų uždarė į steigiamas koncentracijos stovyklas, kai kuriuos nužudė. Per 1933 03 Reichstago rinkimus Nacionalsocialistų partija surinko tik 43,9 % balsų, bet panaikinus komunistų (jie buvo apkaltinti Reichstago padegimu; Leipcigo procesas) mandatus ji įgijo absoliučią daugumą.
vokiečių minia sveikina Adolfą Hitlerį (Berlynas, 1934 05 01)
1933 03 24 Reichstagas, tik socialdemokratams balsuojant prieš, suteikė A. Hitlerio vyriausybei labai didelius įgaliojimus. 1933 05 visos profesinės sąjungos sujungtos į vieną – Vokiečių darbo frontą, 1933 06 uždrausta Vokietijos socialdemokratų partija, 1933 06–07 buvo priverstos nutraukti veiklą vadinamosios buržuazinės partijos. 1933–34 panaikinta Vokietijos žemių (buvusių monarchijų ir laisvųjų miestų) savivalda, Vokietija tapo unitarine valstybe. 1934 06 30–07 01 nužudyti A. Hitleriui nepatikimi SA vadai ir kai kurie konservatyvūs politikai (Ilgųjų peilių naktis). 1934 08 prezidentui P. von Hindenburgui mirus A. Hitleris pasiskelbė vokiečių tautos vadu ir kaip kancleris perėmė prezidento įgaliojimus. Konstitucija nebuvo panaikinta, bet neteko reikšmės. Nacionalsocialistų partija tapo vienintele legalia partija, ji neturėjo net formalios renkamos tarybos, jos pareigūnus skirdavo A. Hitleris.
Represijos buvo derinamos su efektyvia socialine ir ekonomine politika, plačia propaganda, kuriai vadovavo J. Goebbelsas. Iki 1935 buvo įveikta ekonominė krizė (1938 Vokietijoje buvo tik 0,5 mln. bedarbių), Versalio taikos sutarties apribojimai pamažu buvo panaikinti, pradėta kurti karo aviacija, įvesta visuotinė karo prievolė. 1935 03 Vokietijai sugrąžintas Saras, 1936 03 į Reino demilitarizuotą zoną įvesta kariuomenė, 1938 03 prie Vokietijos prijungta Austrija (pritariant daugumai jos gyventojų; nuolaidžiaujant Vakarų valstybėms, anšliusas), 1938 10 – vokiečių gyvenami Čekoslovakijos pakraščiai (Sudetai; Miuncheno susitarimas), 1939 03 – Klaipėdos kraštas. Nacionalsocialistų propaganda šiuos veiksmus aiškino vokiečių apsisprendimu gyventi vienoje valstybėje. 1939 03 panaikinta Čekoslovakijos respublika, o Čekija prijungta kaip autonominis Bohemijos ir Moravijos protektoratas. Vokietijoje įsigalėjo A. Hitlerio kultas, nelegalios opozicijos beveik neliko. Propagandai žydus skelbiant vokiečių priešais antisemitizmas tapo A. Hitlerio ideologijos pagrindu. Nuo 1933 žydams buvo taikomi vis nauji apribojimai. 1938 11 09–10 Vokietijoje surengti pogromai, buvo siaubiami žydų namai, deginamos sinagogos. 1941 06 pradėtas masinis žydų naikinimas (Holokaustas). 1939 08 23 Vokietija ir SSRS pasirašė Molotovo–Ribbentropo paktą. 1939 09 01 Vokietija užpuolė Lenkiją, o Didžioji Britanija ir Prancūzija 09 03 paskelbė Vokietijai karą, bet faktiškai nekariavo. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Pirmajame jo etape (iki 1942 06) Vokietija okupavo Lenkiją, Daniją, Norvegiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją (iš dalies), Jugoslaviją, Graikiją. Didžiajai Britanijai nesutinkant su Vokietija sudaryti taiką A. Hitleris ryžosi kariauti 2 frontais ir 1941 06 22 užpuolė SSRS (SSRS–Vokietijos karas). Okupuotose teritorijose buvo masiškai žudomi žydai, badu marinami karo belaisviai. SSRS grėsė žlugimas, bet Maskvos Vokietijos kariuomenei užimti nepavyko. Sukurta Didžiosios Britanijos, JAV ir SSRS koalicija bei SSRS laimėtas Stalingrado mūšis buvo esminis persilaužimas II pasauliniame kare. JAV ir Didžiosios Britanijos aviacija smarkiai bombardavo Vokietijos miestus. 1943 09 kapituliavo Vokietijos sąjungininkė Italija. Laimėti karą Vokietijai nebebuvo vilčių, bet A. Hitlerio aplinka nenorėjo ir nebegalėjo tikėtis jį nutraukti derybomis. 1944 06 JAV ir Didžiosios Britanijos kariuomenė išsilaipino Šiaurės Prancūzijoje. Nuo SSRS puolimo ir žudynių į Vakarus pasitraukė milijonai vokiečių. SSRS kariuomenė pasiekė Berlyną ir po sunkių mūšių 1945 02–05 jį užėmė. 1945 05 07 Reimse Vokietijos atstovai pasirašė besąlygės, 1945 05 08 Berlyne – galutinės kapituliacijos aktą.
Suskaldyta Vokietija
Vokietijos teritoriją II pasaulinio karo nugalėtojai laikinai padalijo į 4 okupacines zonas – Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos ir SSRS. Į SSRS okupacinę zoną patekęs Berlynas t. p. buvo padalytas į 4 sektorius. Potsdamo konferencija patvirtino Vokietijos rytinių žemių (į rytus nuo Oderio) atidavimą Lenkijai ir SSRS, iš šių žemių išvaryti vokiečiai, jų turtas konfiskuotas. Nuo Vokietijos vėl atskirta Austrija (1943 Sąjungininkų pripažinta Vokietijos agresijos auka), atkurta Čekoslovakija (su 1938 sienomis). Vokietiją tvarkė 4 valstybių karinė administracija, kuri savo nuožiūra kūrė vokiečių savivaldą. 1945–47 ekonominė padėtis visose zonose buvo blogesnė nei karo metais. Okupacinė administracija vykdė denacifikaciją, SSRS okupacinėje zonoje – ir pramonės nacionalizaciją bei žemės reformą. 1946 04 Rytų Vokietijoje komunistų ir socialdemokratų organizacijos suvienytos į Vokietijos vieningąją socialistų partiją, kitos partijos turėjo jai besąlygiškai paklusti, imta persekioti opoziciją.
Prasidėjęs Šaltasis karas neleido įgyvendinti Potsdamo konferencijos nutarimų surengti visuotinius rinkimus ir sukurti vieningą demokratinę Vokietiją, su kuria būtų sudaryta taikos sutartis. 1947 01 Didžiosios Britanijos ir JAV okupacinėse zonose buvo sudaryta bendra savivalda ir 2 zonų (Bizonijos) ekonomikos reguliavimo institucijos. 1948 06 trijose Vakarų valstybių okupacinėse zonose įvykdyta pinigų reforma. Reaguodama į tai SSRS blokavo šių valstybių sektorių Berlyne susisiekimą sausuma. 1948 09 Bonoje pradėjo veikti nekomunistinių partijų atstovų parlamentinis pasitarimas, kuris parengė Vokietijos konstituciją. 1949 08 parlamento (Bundestago) rinkimus Vakarų zonoje laimėjo krikščionių demokratų ir socialdemokratų partijos. 1949 09 paskelbta Vokietijos Federacinė Respublika (VFR), jos kancleriu tapo krikščionių demokratų vadovas K. Adenaueris. 1949 10 rytų zonoje įkurta Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR), kurioje valdžia atiteko Vokietijos vieningajai socialistų partijai. SSRS visiškai kontroliavo VDR.
VFR pasiskelbė vienintele teisėta vokiečių valstybe, su ja diplomatinius santykius užmezgė Vakarų ir nemažai kitų valstybių, išskyrus komunistines. 1955 09 Maskvoje po kanclerio K. Adenauerio derybų su SSRS vadovybe užmegzti SSRS ir VFR diplomatiniai santykiai, paleisti visi nuo karo pabaigos likę vokiečių karo belaisviai. Su kitomis SSRS bloko valstybėmis VFR atsisakė užmegzti diplomatinius santykius (vadinamoji Hallsteino doktrina), reikalavo atkurti Vokietiją su 1937 sienomis. 1956 įvesta karinė prievolė. VDR įstojo į 1955 įkurtą Varšuvos sutarties organizaciją. Abi vokiečių valstybės ėmėsi atkurti karo nuniokotą ūkį. VFR (jos teritorijoje įsikūrė ir dauguma iš rytinių žemių išvarytų vokiečių), gaudama paramą pagal Marshallo planą, sukūrė rinkos ekonomiką ir iki 1952 atkūrė savo ūkį. 1951 VFR įstojo į Europos anglių ir plieno bendriją, 1957 – Europos ekonominę bendriją (Europos Bendrija) ir ėmė jose dominuoti. 1955 VFR pagal pramonės gamybą aplenkė Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir Vakarų Europoje užėmė pirmą vietą, valstybėje beveik neliko nedarbo.
VFR ekonominis klestėjimas kėlė VDR (ši Vokietijos dalis per karą buvo ir labiau nuniokota) gyventojų nepasitenkinimą, jis 1953 06 Rytų Berlyne virto Berlyno sukilimu, kurį SSRS kariuomenė nuslopino. Nelegali masinė emigracija į VFR per Vakarų Berlyną grėsė VDR politiniu ir ekonominiu žlugimu. 1961 08 13 uždaryti visi praėjimai į Vakarų Berlyną ir pastatyta Berlyno siena. VDR ekonominė ir socialinė padėtis pamažu stabilizavosi, jos ūkio ir gyventojų pragyvenimo lygis buvo aukščiausias komunistiniame bloke, bet politinių laisvių nebuvo. Vokietijos vieningosios socialistų partijos vadovas E. Honeckeris (nuo 1971) vykdė šiek tiek lankstesnę politiką nei jo pirmtakas W. Ulbrichtas. 1969 VFR kancleriu išrinktas socialdemokratas W. Brandtas ėmėsi vadinamosios Rytų politikos – su SSRS pasirašė sutartį dėl sienų Europoje po II pasaulinio karo neliečiamumo pripažinimo (1970), 1972 užmezgė diplomatinius santykius su VDR. 1973 abi vokiečių valstybės priimtos į Jungtines Tautas. W. Brandto idėją dėl dviejų vokiečių valstybių laipsniško suartėjimo VFR vykdė ir jam pasitraukus (1974) iš kanclerio pareigų.
Vokietijos susivienijimas
SSRS vadovo M. Gorbačiovo pareiškimai 9 dešimtmečio viduryje dėl Brežnevo doktrinos atsisakymo sustiprino VDR opoziciją. 1989 VDR prasidėjo bruzdėjimai, spalio mėnesį dėl masinių mitingų ir demonstracijų atsistatydino E. Honeckeris. 1989 11 09 VDR valdžia atidarė Berlyno sieną. VDR disidentai ragino sudaryti abiejų vokiečių valstybių konfederaciją ir suvienijimą įgyvendinti etapais, bet dauguma gyventojų buvo už staigų susivienijimą su VFR (Vokietijos susivienijimas). Kanclerio H. Kohlio ir M. Gorbačiovo derybose 1990 tokiam susivienijimui buvo pritarta. Naujai išrinktame VDR parlamente beveik nebuvo nedelsiamo susivienijimo priešininkų. 1990 09 12 Maskvos sutartimi SSRS, JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija pripažino suvienytos Vokietijos suverenitetą vidaus ir užsienio politikoje, o VFR ir VDR atsisakė pretenzijų į buvusias Vokietijos rytines žemes. Iš VDR iki 1995 turėjo būti išvesta SSRS kariuomenė (išvesta iki 1994).
Rytų Vokietijos gyventojai sutinka Vakarų Vokietijos kanclerį Helmutą Kohlį (1990 03 12)
Susivienijimas įvyko Vakarų sąlygomis: Vokietija liko NATO ir ES nare. 1990 10 03 VDR buvo prijungta prie VFR ir nustojo egzistavusi.Dėl buvusios VDR ūkio krizės susivienijimas vyko sunkiai – padidėjo biudžeto išlaidos, prasidėjo bendras ekonomikos nuosmukis. 1998 Bundestago rinkimus laimėjo Vokietijos socialdemokratų partija, jos vadovas G. Schröderis tapo kancleriu. Po 2002 Bundestago rinkimų ji prarado persvarą, bet G. Schröderis išsaugojo kanclerio postą.
2803
Vokietija nuo 2005
2005 Bundestago rinkimus laimėjo Krikščionių demokratų sąjungos ir Krikščionių socialinės sąjungos aljansas, jo vadovė A. Merkel tapo kanclere (pirmoji moteris), o vyriausybę sudarė vadinamoji didžioji krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicija. 2009 rinkimus t. p. laimėjo A. Merkel vedami krikščionys demokratai, tačiau jų koalicijos partneriais tapo trečią vietą laimėjusi liberalių pažiūrų Laisvoji demokratų partija. A. Merkel vadovaujama Vokietija buvo lyderė Europos Sąjungoje sprendžiant euro zonos šalių skolų problemas, o vienu iš reikšmingesnių vidaus politikos žingsnių tapo po 2011 Fukušimos I branduolinėje elektrinėje įvykusios avarijos priimtas įsipareigojimas iki 2022 uždaryti visas šalyje veikiančias branduolines elektrines.
2013 rinkimus dar sykį laimėjo krikščionys demokratai, tačiau jų koalicijos partneriai liberalai neperžengė 5 % rinkimų slenksčio, todėl naujaisiais partneriais Bundestage tapo socialdemokratai. Trečiosios A. Merkel kadencijos laikotarpiu Vokietijai teko susidurti su Pabėgėlių krize bei dalyvauti derybose dėl taikos Rusijai vykdant agresiją prieš Ukrainą Donbaso regione (Donbaso karas). 2015 02 A. Merkel padėjo pasiekti formalų Minsko susitarimą dėl paliaubų Ukrainoje, o 2015 vasarą A. Merkel iniciatyva Vokietija atvėrė duris pabėgėliams daugiausia iš Afrikos ir Artimųjų Rytų valstybių. Šis žingsnis, paskatinęs milijoninio pabėgėlių srauto judėjimą Europoje kitose Europos Sąjungos valstybėse sukėlė daug diskusijų dėl to, kokia bus Šengeno erdvės (Schengeno sutartis), garantuojančios sumažintą sienų kontrolę, ateitis. Vokietijoje politinis tokio sprendimo padarinys – iškilo dešiniųjų pažiūrų antiimigracinė partija Alternatyva Vokietijai.
2017 krikščionys demokratai vėl laimėjo Bundestago rinkimus, o jų partneriais po ilgo derybų proceso vėl tapo socialdemokratai. Trečią vietą rinkimuose užėmė ir didžiausia Bundestago opozicine partija tapo Alternatyva Vokietijai. 2018 A. Merkel paskelbė apie sprendimą trauktis iš Krikščionių demokratų partijos pirmininkės, o nuo 2021 – ir iš federalinės kanclerės pareigų. 2021 12 federaliniu kancleriu tapo 2021 09 parlamento rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos lyderis O. Scholzas.
Vokietija yra Europos Tarybos (nuo 1950), NATO (nuo 1955), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ir Jungtinių Tautų (nuo 1973), Europos Sąjungos (nuo 1993), Pasaulio prekybos organizacijos (nuo 1995) narė.
215
L: G. Craig Vokiečiai: praeitis, dabartis, ateitis – permainos ir tęstinumas Vilnius 1995; H. Treitschke Deutsche Geschichte in XIX Jahrhundert 5 Bde. Leipzig 1912–14; G. Mann Deutsche Geschichte des 19. und 20 Jahrhunderts Frankfurt am Main 1979; G. Barraclough The Origins of Modern Germany London 1988.
Vokietijos konstitucinė santvarka
Vokietijos partijos ir profsąjungos
Vokietijos ginkluotosios pajėgos