Vokietjos literatūrà. Kuriama vokiečių kalba ir lužitėnų (sorbų) kalbomis.
Literatūra vokiečių kalba
Literatūros vokiečių kalba ištakos – senovės germanų sakytinė ritualinė kūryba (5–8 amžius). Seniausias išlikęs rašytinis germanų literatūros tekstas – vestgotų vyskupo Vulfilos į gotų kalbą išverstas Naujasis Testamentas (4 amžius). Išliko du rašytiniai germanų literatūros paminklai – herojinė Hildebrando giesmė (Hildebrandslied, užrašyta 9 a.) ir pagoniški Merzeburgo užkeikimai (Merseburger Zaubersprüche, užrašyti 10 a.), parašyti senovės germanų poezijai būdinga aliteracine eilėdara. Iki 10 a. pradžios Vokietijos literatūra buvo kuriama senąja vokiečių aukštaičių, senąja saksų ir lotynų kalbomis.
Ankstyvaisiais viduramžiais (750–1170) literatūroje vyravo krikščionybės idėjos. Buvo plėtojama poezija lotynų kalba, rengiami antikos autorių raštų komentarai. Parengta vertimų, glosarijų ir žodynų. Seniausias Vokietijos literatūros dokumentas – lotynų–vokiečių kalbų žodynas Abrogans (apie 750). Išversta Taciano Evangelijų harmonija (apie 830) – pirmoji knyga apie Jėzų vokiečių kalba. Ją išvertęs Otfridas von Weissenburgas pirmą kartą Vokietijos literatūroje panaudojo galūnių rimus. 9 a. pirmoje pusėje senąja saksų kalba parašytos originalios (anoniminės) poemos apie pasaulio sukūrimą Senovės saksų kilmė (Altsächsische Genesis) ir 6000 eilučių epas Išganytojas (Heliand), kuriame Biblijos siužetas perteiktas derinantis prie germanų pasaulėvokos. 8 a. pabaigoje–9 a. pradžioje Dievą šlovinanti Vesobruno malda (Wessobrunner Gebe) apie pasaulio sukūrimą ir poema Muspilis (Muspilli) apie pasaulio pabaigą parašytos aliteracine eilėdara (manyta, kad ji išreiškia pagonišką pasaulėjautą). Pirmasis vokiečių istorinis kūrinys – Liudviko giesmė (Ludwigslied 882).
Valdant Liudolfingų dinastijai, tęstos antikos (romėnų) tradicijos. 10 a. pradžios–11 a. vidurio literatūra (lotynų kalba) plėtota vienuolynuose. Hrosvita iš Gandersheimo (apie 935–apie 980) aprašė šventųjų gyvenimus, pjesėse propagavo krikščionišką moralę. Pasaulietiniai anoniminiai epai Valteris (Waltharius, po 900) ir Ruodlibas (Ruodlieb apie 1050, jame yra riterinio romano užuomazgų) parašyti antikiniu hegzametru. Abatas Williramas iš Ebersbergo (apie 1010–85) sukūrė Senojo Testamento Giesmių giesmės parafrazę. Žymiausias antikos kūrinių vertėjas – Notkeris III. 11 a. antroje pusėje–12 a. propaguotos krikščioniškosios vertybės, askezė (Nokerio iš Zwiefalteno poema Memento mori apie 1070). Heinrichas iš Melko (12 a. vidurys) poemoje Apie kunigų gyvenimą (Vom Priesterleben) satyriškai vaizdavo įvairių luomų atstovus. Plito Švč. Mergelę Mariją garbinanti poezija. Wernherio poemai Trys knygos apie Mergelę Mariją (Drei Bücher von der Jungfrau Maria apie 1172) būdinga emocingumas, lyrizmas. Daugiau kaip 17 000 eilučių rimuota Imperatorių kronika (Kaiserchronik apie 1150) yra pirmasis Vokietijos literatūroje istorinis pasakojimas apie Romos ir Vokietijos imperatorius, istoriniai faktai jame derinami su legendų, sakmių, šventųjų gyvenimo istorijų elementais. 12 a. vidurio literatūroje ryškėjo pasaulietinės tendencijos. Pirmasis pasaulietinis epas – Lamprechto Aleksandro giesmė (Alexanderlied apie 1130, pagal prancūzų epą). Plito špylmanų poezija (epai Karalius Roteris / König Rother, apie 1150, turi riterinio romano bruožų, Hercogas Ernstas / Herzog Ernst, apie 1180, jame vaizduojami valdovų konfliktai, kovose su pagonimis patirti fantastiniai nuotykiai). Pagal prancūzų romaną Heinrichas der Glichezäre parašė pirmąjį vokiečių kalba epą Lapinas Reinhartas (Reinhart Fuchs apie 1180), kurio pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai.
12 a. pabaigoje susiformavusio riterių luomo atstovai 1170–1250 sukūrė viduramžių svarbiausius kūrinius. Susiformavo riterinio romano, meilės lyrikos (minezango) ir herojinio epo žanrai. Vokiečių riteriniai romanai kurti prancūzų literatūros (dažniausiai Chrétieno de Troyes kūrinių) pavyzdžiu, pirmąjį romaną Eneit (1170–88, pagal prancūzų Enėjo romaną ir Vergilijaus Eneidą) sukūrė Heinrichas von Veldeke. Plito legendos apie apvaliojo stalo riterius. Pirmasis vokiečių romanas apie karalių Artūrą – Hartmanno von Aue’s romanas Erekas (Erec 1180–85). Wolframas von Eschenbachas romane Parcifalis (Parzival 1200–10) derino pasakų ir legendų apie karalių Artūrą elementus, dievoieškos motyvus ir šv. Gralio simboliką. Gottfrydo Štrasburgiečio romane Tristanas ir Izolda (Tristan und Isolt, 1200–10) absoliutinama meilės galia, kritiškai vaizduojamas karaliaus dvaras. 13 a. tęsiant germanų literatūros tradicijas sukurtas vokiečių herojinis epas Nybelungų giesmė ir Gudruna. 1150–70 Dunojaus regione susiformavo liaudies poezijai artimas minezangas (Kürenbergietis, Meinlohas von Sevelingenas, abu 12 a. vidurys, Dietmaras von Aistas, apie 1139–70). 1170–90 sekant provansalų meilės poezijos tradicija palei Reiną plito kurtuazinis minezangas, įtvirtinęs damos kultą ir kilnios meilės sampratą (Heinrichas von Veldeke, Friedrichas von Hausenas, Heinrichas von Morungenas, Reinmaras von Hagenau). Minezingeriai praturtino lyriką įmantriais tropais ir retorinėmis figūromis, mylimajai kartais suteikdavo Švč. Mergelės Marijos bruožų. Waltheris von der Vogelweide, universaliausias minezango ir vokiečių viduramžių poezijos atstovas, apdainavo ne tik kilniąją, bet ir žemiškąją meilę, pirmasis prabilo apie abipusę meilę. 13 a. pradžioje minezangas pradėtas parodijuoti (Neidhartas von Reuentalis). 12–13 a. plito pasaulietinė vagantų poezija (lotynų kalba), kurioje buvo šlovinami žemiški malonumai, kritikuojamos socialinės negerovės.
Socialinis ir moralinis riterių nuosmukis (jie virto plėšikais) satyriškai pavaizduotas Wernherio der Gartenaere’s poemoje Sodietis Helmbrechtas (Meier Helmbrecht 1250–82). Augant miestams gausėjo populiariõsios, pramoginės, liaudies kūryba grindžiamos literatūros. Švankuose ir Užgavėnių vaidinimuose (H. Rosenplütas, apie 1400–60, H. Folzas, 1437–1513) vaizduotos komiškos situacijos, juose gausu erotinių motyvų, stačiokiško humoro, parodijavimo. Der Strickeris (13 a. pirma pusė) pagal švankus sukūrė eiliuotą romaną Kunigas Amis (Der Pfaffe Amis 1220–50). Plito liaudies dainos, religinės giesmės. Pradėtos kurti pjesės bibliniais motyvais – miestų aikštėse vykdavo kalėdiniai, Kristaus kančios ir velykiniai vaidinimai. Dramoje Teofilis (Teophilus apie 1450) vaizduojamas žmogaus sandėris su velniu. Svarbiu prozos žanru tapo pamokslas (Bertholdas Regensburgietis, apie 1210–72). Mistikai (Mechtilda Magdeburgietė, J. Tauleris, J. Eckhartas) vokiečių kalbos žodyną papildė vaizdingais posakiais, teologiniais ir filosofiniais terminais, abstrakčiomis sąvokomis. H. Seuse (1295–1365) kūrė mistinę poeziją, propagavo askezę, parašė pirmąją autobiografinę knygą (Gyvenimas / Vita apie 1362, su E. Stagel). Johannesas von Teplis (apie 1350–apie 1415) traktate Artojas iš Bohemijos (Der Ackermann aus Böhmen apie 1401) perteikė sutuoktinę praradusio artojo (paties rašytojo) ir Mirties polemiką, pabrėžė žmogaus būties dualumą – žemiškos laimės troškimą ir susitaikymą su mirtimi.
14 a. Vokietijos literatūrą veikė Renesanso idėjos. 15 a. amtroje pusėje–16 a. vyko humanizmo sąjūdis. Vokiečių humanistai telkėsi Heidelberge, Niurnberge, Erfurte, Wittenberge, Augsburge, rašė daugiausia naująja lotynų kalba. K. Celtesas parašė taktatą apie poetiką Eiliavimo ir giesmių menas (Ars versificandi et carminum 1486), E. Cordus (1486–1538) – epigramų, H. Bebelius (1472–1518) – facecijų, J. Wimpfelingas (1450–1528) – renesansinę vokiečių dramą (didaktinę komediją Stilfas / Stylpho, išspausdinta 1495). J. Reuchlinas, žymiausias humanizmo epochos atstovas, kūrė satyrines komedijas lotynų kalba, skelbė pakantumą kitoms religijoms. U. von Huttenas kritikavo scholastiką, iš lotynų kalbos išvertė satyrinius dialogus apie Romos Katalikų Bažnyčią (Pokalbių knygelė / Gesprächsbüchlin 1521), parašė eiliuotą pamfletą apie popiežiaus valdžią (1520). Kiti reikšmingi vokiečių humanistai – Crotus Rubeanus (apie 1480–po 1539), Ph. Melanchthonas, K. Peutingeris (1465–1547). M. Liuteris savo mokymą išdėstė poleminiuose traktatuose Apie krikščionio laisvę (Von der Freiheit eines Christenmenschen 1520), sukūrė giesmių, kurios buvo įtrauktos į evangelikų reformatų liturgiją, Biblijos vertime (1534) įtvirtino bendrines naujosios vokiečių aukštaičių kalbos normas. Biblijos vertimas stipriai paveikė Vokietijos kultūros ir religijos raidą, turėjo įtakos J. W. Goethe’s, F. Nietzsche’s, B. Brechto kūrybai.
Reformacija, religiniai konfliktai, 1524–25 Valstiečių karas paskatino agitacinės literatūros proveržį. Plito pamfletai, proza ar eilėmis rašyti atsišaukimai, satyriniai dialogai (Karsthansas / Karsthans, Naujasis Karsthansas / Neu-Karsthans, abu 1521), karinės dainos. T. Müntzeris Pamoksluose kunigaikščiams (Fürstenpredigt 1524), laiškuose ir pamfletuose propagavo reformaciją, kritikavo valdančiuosius, ragino priešintis socialinei neteisybei. 16 a. grožinė literatūra atspindėjo miestelėnų, dažniausiai amatininkų, gyvenseną ir mentalitetą. Susiformavo meisterzangas. Meisterzingeriai tęsė bažnytinio giedojimo tradicijas, naudojo daugiausiai Biblijos siužetus, perkūrė 13 a. minezangą ir didaktinę poeziją (špruchus), įtvirtino griežtas poezijos ir muzikos atlikimo taisykles, slopinusias kūrybingumą; žymiausi – Muskatblütas (apie 1380–po 1438), J. Wickramas (apie 1550–apie 1562), H. Sachsas (jo kūryba geriausiai atspindi 16 a. miestelėnų savimonę ir kultūrą). Populiari buvo vadinamoji kvailių literatūra; S. Branto satyroje Kvailių laivas (Das Narrenschiff 1494) skiriama 112 kvailių tipų, išjuokiamos žmonių ydos. Satyrinių eilėraščių parašė T. Murneris, J. Fischartas. Vokiečių žemaičių tarme buvo sukurtas satyrinis epas Lapinas Reinekis (Reinke de Vos 1498). J. Wickramas parašė švankų (rinkinys Pasakojimai keliaujantiems vežimu / Rollwagenbüchlein 1555), vieną pirmųjų vokiečių romanų (Aukso siūlas / Der Goldfaden 1557). 16 a. plito anoniminiai pasakojimai, vadinamosios liaudies knygos, kurių veikėjai buvo antikos sakmių, viduramžių epų, legendų, prancūzų meilės apsakymų personažai. Populiariausios jų – apie Tilį Ulenšpygelį ir daktarą Johaną Faustą (Historia von D. Johann Fausten 1587).
17 a. literatūra formavosi absoliutizmo sąlygomis, rašytojai (dažniausiai miestiečių kilmės) buvo priklausomi nuo dvaro, mecenatų. Poezija turėjo atspindėti visuotinai pripažintas estetines ir visuomenines normas. Daugiausia svarbos teikta rašytojo išsimokslinimui, susiformavo erudicinė poezija. Populiariausi lyrikos žanrai buvo odė, epigrama, sonetas, poezijoje ryškėjo krypčių, temų, žanrų ir formų įvairovė. Vienas aktualiausių literatūros uždavinių – vokiečių kalbos ir poetikos norminimas; kurtos kalbos draugijos. Siekta vokiečių literatūros (ypač poezijos) savarankiškumo, bet buvo sekama ir prancūzų, italų, ispanų, olandų poezija, ji versta į vokiečių kalbą. Literatūroje vyravo barokui būdinga istorinė, socialinė, egzistencinė problematika, ambivalentiška žmogaus pasaulėjauta, iškilo Dievo ir pasaulio, amžinybės ir laikinumo, sielos ir kūno, asketizmo ir epikūrietiškumo, žinojimo ir tikėjimo priešpriešos. Susiformavo katalikiškoji ir protestantiškoji literatūros atmainos. Žymiausi ankstyvojo baroko poetai – T. Hoeckas (1573–tarp 1619 ir 1624) ir G. R. Weckherlinas. Silezijos poetų mokykloje reiškėsi dvi poezijos kryptys – klasicistinė ir manieristinė. M. Opitzas ir jo sekėjai P. Flemingas, A. Gryphius, S. Dachas, F. von Logau iš dalies tęsė klasicizmo tradicijas – siekė formos ir minties aiškumo, tikroviškumo, patriotiškumo, socialinio kritiškumo. S. Dachas ištobulino baroko literatūrai būdingą proginę poeziją, F. von Logau kūrė satyrines epigramas. Manierizmo krypties atstovai (H. von Hofmannswaldau, C. von Lohensteinas) kūrė įmantrią dvariškiams skirtą poeziją. Jai būdinga grožio netvarumo, erotinės meilės motyvai, manieringa, gausi tropų, antitezių ir kitokių retorinių figūrų kalba. Poezijos eksperimentai (grafiniai eilėraščiai, žodžių žaismas, naujadarai) būdinga Niurnbergo poetams (G. Ph. Harsdörferis, S. von Birkenas, J. Klajus). Kurta ir religinė poezija. Jėzuito F. Spee eilėraščiuose krikščionybės motyvai sieti su antikinės poezijos bei panteizmo idėjomis. P. Gerhartas sukūrė giesmių pagal evangelijas, protestantiškosios literatūros atstovė C. R. von Greiffenberg (1633–94) – religinių sonetų. Mistinės poezijos sukūrė J. Böhme ir Angelas Silezietis. Poezijoje perteikęs asmeninius išgyvenimus Giunteris laikytinas vadinamosios išpažintinės lyrikos pradininku. Žymiausias 17 a. vokiečių dramaturgas A. Gryphius tragedijose (parašytose aleksandrinu) tęsė klasicizmo estetikos tradicijas, aukštino tvirtas, kilnias asmenybes, komedijose vaizdavo žemesnių luomų gyvenimą, išjuokė moralines ydas. Pietų Vokietijoje kovai su reformacija jėzuitai įkūrė teatrą (vaidinta lotynų kalba); spektaklių pagrindiniai veikėjai – kankiniai ir šventieji, pjesėms būdinga iškilmingumas (žinomiausia jėzuitų teatre vaidinta drama – J. Bidermanno tragedija Senodoksas / Cenodoxus 1602).
Susiformavo keli romano tipai. Aukštuomenės mėgstamuose galantiškuosiuose herojiniuose romanuose plėtotos meilės ir likimo temos, dažno jų veiksmas vyksta egzotiškuose kraštuose ar tolimoje praeityje (A. U. von Braunschweigas, C. von Lohensteinas, H. A. von Ziggleris). Pastoraliniuose romanuose vyrauja idiliškas mitologinių personažų gyvenimas (Ph. von Zesenas). Reikšmingiausias baroko prozos kūrinys – H. J. Chr. von Grimmelshauseno pikareskinis romanas (turi ir auklėjamojo romano bruožų) Simplicisijus (Simplizissimus 1669), kuriame vaizduojamas permainingas naivaus jaunuolio likimas per Trisdešimties metų karą. Satyrinių didaktinių romanų parašė J. M. Moscheroschas (1601–69), kelionių ir nuotykių – Chr. Reuteris. Šviečiamojo amžiaus (18 a.) Vokietijos literatūrai įtakos turėjo filosofas Chr. Wolffas, didžiausia vertybe laikęs blaivų mąstymą, laimės pagrindu – dorybę, teigęs, kad kultūra turi skatinti mąstyti ir stiprinti dorovę, bei I. Kantas, raginęs kliautis protu, švietimą vertinęs kaip žmogaus išsivadavimą iš nesavarankiškumo. Literatūroje siekta racionalumo, aiškumo, paprastumo ir tikroviškumo. Poezijoje pasaulis (dažniausiai gamta), suvokiamas kaip protingų ir tobulų Dievo kūrinių visuma (B. H. Brockeso, 1680–1747, poezijos veikalas Žemiškas mėgavimasis Dievu / Irdisches Vergnügen in Gott 9 tomai 1721–48). Nuodugnus gamtos vaizdavimas būdingas E. Chr. von Kleisto hegzametru parašytai didaktinei poemai Pavasaris (Der Frühling 1749). F. von Hagedornas ir J. W. L. Gleimas (1719–1803) sukūrė anakreontinės poezijos. Pasakėčių ir apsakymų parašė Chr. F. Gellertas. Chr. M. Wielandas rokoko stiliumi parašytuose Komiškuose apsakymuose (Komische Erzählungen 1765) derino racionalumą ir jausmingumą, parašė pirmąjį vokiečių auklėjamąjį romaną Agatono istorija (Geschichte des Agathon 1767). Žymiausias rašytojas ir dramos teoretikas G. E. Lessingas traktate Laokoonas perteikė Šviečiamojo amžiaus literatūros estetines nuostatas (įtakos joms turėjo meno istorikas J. J. Winckelmannas), aiškiai skyrė poezijos ir dailės ribas. G. E. Lessingas laikomas miestelėnų tragedijos (Emilia Galotti 1772) ir idėjų dramos (Natanas Išmintingasis / Nathan der Weise 1779) pradininku, jo skelbti žmogaus laisvės ir tolerancijos idealai plėtoti klasikinėje Vokietijos literatūroje.
18 a. antroje pusėje susikūrė Audros ir veržimosi sąjūdis. Veikiami J. G. Hamanno, J. G. Herderio, J.‑J. Rousseau idėjų rašytojai J. W. Goethe, F. Schilleris (ankstyvoji kūryba), F. M. von Klingeris, J. M. R. Lenzas, H. L. Wagneris (1747–79) neigė proto kultą, aukštino jausmą, aistrą, fantaziją, gamtą, natūralią žmogaus prigimtį, kritiškai vaizdavo feodalinę visuomenę. Jų literatūriniai personažai – maksimalistai, maištaujantys genijai, prieš tironus sukilę pavieniai kovotojai. Sąjūdžio dalyviai nepaisė poetikos normų, priešinosi literatūros kanonams, sekė W. Shakespeare’o dramaturgija, orientavosi į šnekamąją kalbą, siekė ekspresyvumo, dinamiškumo. J. W. Goethe vienas pirmųjų sukūrė išpažintinės lyrikos kūrinių, juose gausu liaudies poezijos elementų (J. G. Herderio įtaka). Chr. F. D. Schubarto eilėraščiuose išryškėjo Audros ir veržimosi sąjūdžio socialinės ir revoliucinės nuotaikos. Prozos kūriniuose nagrinėtos veikėjų dvasinės ir psichologinės būsenos, J. W. Goethe tobulino epistolinį, K. Ph. Moritzas – autobiografinį romaną. 18 a. 9 dešimtmetyje prasidėjusį vadinamąjį Weimaro klasikų laikotarpį lėmė J. W. Goethe’s ir F. Schillerio kūryba bei idėjos. Iškilo nauji prioritetai – antikos menas ir estetika, jos suformuota tiesos, gėrio ir grožio vienovės samprata. Buvo pabrėžiama meno galia, estetinis žmogaus auklėjimas (F. Schilleris), aukštinamas ne maištingumas, o humaniškumas, kilnumas, orumas, pasiaukojimas. Weimaro klasikų kūrybos svarbiausi bruožai – griežta, harmoninga kūrinio forma. F. Schilleris sukūrė istorinių dramų, estetikos traktatų, filosofinės lyrikos, aukštinančios draugystę, džiaugsmą, meną, harmoningą būtį. Vėlyvajai J. W. Goethe’s kūrybai būdinga žanrų įvairovė, žmogaus egzistencijos, pažinimo problemos, gėrio ir blogio dilema, ryšku psichologizmas, filosofiniai apmąstymai, simboliniai apibendrinimai. Plėtojamas sielų giminystės ir 19 a. Vokietijos literatūrai būdingas atsižadėjimo motyvas.
18 a. 10 dešimtmečio pabaigoje pradėjo formuotis romantizmas. Pereinamąjį laikotarpį žymi H. von Kleisto, F. Hölderlino, Jeano Paulio kūryba. H. von Kleisto dramose ir novelėse žmogaus sąmonės ir vidinių būsenų vaizdavimas artimas 20 a. moderniajai literatūrai (F. Kafkai). F. Hölderlino odėse, himnuose, epiniuose kūriniuose derinamos helenizmo ir vokiečių idealizmo idėjos. Jeano Paulio kūryboje gilinamasi į psichinius procesus, pabrėžiamas žmogaus ribotumas, fantazijos ir racionalumo priešprieša, ryšku satyros, humoro ir idilės jungtis; ji turėjo įtakos 20 a. realistiniam romanui. Romantizmas (1798–1830), greta Weimaro klasikos, laikomas Vokietijos literatūros aukso amžiumi. Ankstyvieji (Jenos) romantikai rėmėsi J. G. Fichte’s, F. W. J. Schellingo, F. D. E. Schleiermacherio filosofinėms pažiūromis. Literatūrologai F. Schlegelis ir A. W. Schlegelis įkūrė žurnalą Athenäum (skelbė naująją estetinę programą). F. Schlegelis pateikė romantinės ironijos ir universaliosios poezijos sampratą. Romantikai skelbė absoliučią kūrėjo laisvę, netgi savivalę, aukštino fantaziją, muziką, viduramžių estetiką, pasisakė prieš literatūros rūšių ir žanrų bei atskirų mokslinių diskursų (poezijos, retorikos, filosofijos) griežtą skyrimą, plėtojo literatūrinės pasakos žanrą. W. H. Wackenroderis pirmasis iškėlė vokiečių romantizmui svarbią meno paskirties problemą: menininką laikė Dievo ir žmogaus tarpininku. Novalis aukštino poeziją, romantinį pasaulėvaizdį perteikė mistiniais nakties, sapno, svaigulio vaizdiniais, jo sukurtas mėlynosios gėlės įvaizdis tapo romantiniu amžinybės ilgesio simboliu. J. L. Tieckas plėtojo menininko temą, ankstyvosiose pasakose vaizdavo gamtos ir žmogaus tamsiąją pusę (Nachtseite), gamtoje slypinčius pavojus, žmogaus psichikos procesus (beprotybę, persekiojimo baimę) nagrinėjo neskirdamas aiškių ribų tarp tikrovės ir liguistų sąmonės vaizdinių, eksperimentinėse dramose naudodamas romantinę ironiją ir parodiją kūrė teatrą teatre (ši koncepcija ypač plėtota 20 a. dramaturgijoje). A. Klingemanno (1777–1804) satyriniame fantastiniame romane Naktinė Bonaventuros sargyba (Die Nachtwachen des Bonaventura 1804, išleista anonimiškai) kuriami niūrūs gyvenimo vaizdai, atskleidžiama tamsioji romantinio pasaulėvaizdžio pusė, ryšku pesimizmas. Vėlyvąjį (Heidelbergo) romantizmą lėmė Vokietijos išsivadavimo karai prieš Napoleoną. Rašytojai skatino tautos istorinę savimonę ir patriotinius jausmus, susidomėjimą vokiečių mitologija, tautosaka, viduramžių literatūra. Heidelbergo romantikų svarbiausias veikalas – C. Brentano ir A. von Arnimo sudarytas senosios vokiečių poezijos rinkinys Stebuklingas berniuko ragas (Des Knaben Wunderhorn 1806–08). Literatūros istorikas J. Görresas išleido vėlyvųjų viduramžių vadinamųjų liaudies knygų, J. Grimmas ir W. Grimmas pagrindė vokiečių liaudies pasakos kanoną. J. von Eichendorffo lyrikoje vyravo gamtos, ilgesio, gimtinės, išsiskyrimo motyvai, gamta išgyvenama transcendentiškai, ryšku liaudies poezijos įtaka. Prozoje kurtas utopinis romantinės egzistencijos modelis, priešpriešinta romantinė jausena ir pragmatiška kasdienybė (Iš vieno nenaudėlio gyvenimo / Aus dem Leben eines Taugenichts 1826), nagrinėtos pasąmonės būsenos. A. von Chamisso fantastiką derino su tikrove, simboliniais vaizdais perteikė žmogaus tapatybės (šešėlio) praradimą.
E. T. A. Hoffmanno, vieno žymiausių vokiečių romantikų, kūryboje aukštinamas menas (ypač muzika), atskleidžiama menininko egzistencijos problemiškumas, patologinės, demoniškos kūrėjo savybės, romantinės egzistencijos (gyvenimo idealų ir fantazijos pasaulyje) iliuziškumas (Aukso puodas / Der goldene Topf 1814). Jo romanuose ir pasakose derinama realybė ir fantazija, daug ironijos, satyros, grotesko, šaržo, kritikuojamas biurokratiškumas, filisteriškas mentalitetas, plėtojami asmenybės susiskaidymo, antrininko atsiradimo, siaubo, žmogaus virtimo automatu motyvai. E. T. A. Hoffmannas turėjo įtakos 19–20 a. Vakarų literatūrai.
19 a. pirmos pusės literatūra pagrįsta Weimaro klasikos ir romantizmo patirtimi, bet joje ryšku ir realizmo bruožai. Tiubingene susibūrė romantizmui artima vadinamųjų švabų poetų mokykla (J. A. Ch. Kerneris, L. Uhlandas, G. Schwabas, W. Hauffas ir kiti). Ji puoselėjo tautiškumą, vokiečių ir kitų tautų kultūros palikimą. L. Uhlandas sukūrė eilėraščių ir istorinių baladžių. G. Schwabas išleido graikų ir romėnų padavimus. W. Hauffas sukūrė populiarių pasakų, kuriose derino Europos tautų ir rytietiškų pasakų motyvus, parašė realistinį romaną Lichtenšteinas (Lichtenstein 1826), apsakymų. J. P. Hebelis sukūrė eilėraščių alemanų tarme, vadinamųjų kalendorių istorijų (Kalendergeschichten), kurioms būdinga ryškus siužetas, liaudiškumas, didaktiškumas, nuo kraštovaizdžio neatsiejami personažai ir įvykiai. E. Mörike’s realistiniame auklėjamajame romane Dailininkas Noltė (Maler Nolte 1832) ryšku J. W. Goethe’s įtaka. E. Mörike’s lyrikoje susipina antikos, Weimaro klasikos ir romantizmo tradicijos, perteikiami žmogaus išgyvenimai, gamtos procesai, daiktiškoji tikrovė, poezijai būdinga raiškos įvairovė, vaizdinga, melodinga kalba, svajingumas. A. von Platenas laikėsi klasikinės estetikos normų, sukūrė meniškų sonetų. F. Rückertas kūrė sonetus, ištobulino aleksandriną, garsėjo kaip poetinės formos virtuozas.
H. Heine, nors ir griovė romantizmo stereotipus, iš dalies tęsė jo tradiciją. Jo kūryboje gausu kandžios ironijos ir satyros, kritiškai vaizduojama tikrovė, yra revoliucinių motyvų. Jaunosios Vokietijos sąjūdžiui priklausę rašytojai K. Gutzkowas, H. R. C. Laube, L. Wienbargas, T. Mundtas atsisakė vokiečių idealizmo, klasikos ir romantizmo tradicijų, pasisakė prieš Vokietijos politinę restauraciją, propagavo liberalizmą, kėlė socialines problemas, siekė tiesioginės politinės įtakos (1835 jų kūryba Vokietijoje buvo uždrausta). Kaip įtakingas literatūros kritikas ir publicistas reiškėsi L. Börne. Prieš politinę reakciją ir socialinę neteisybę protestavo poetai F. Freiligrathas, A. H. Hoffmannas von Fallerslebenas, G. Herweghas. Šios politiškai angažuotos literatūros priešingybė buvo vadinamoji tėviškės literatūra. B. Auerbacho apsakymų rinkinyje Švarcvaldo kaimo istorijos (Schwarzwälder Dorfgeschichten 4 tomai 1843–54) pasakojama apie paprastus provincijos žmones, jų įkūnijamą gėrį ir humaniškumą. F. Reuteris, K. J. Grothas (1819–99), J. Brinckmannas (1814–70) rašė vokiečių žemaičių tarme.
19 a. 4 dešimtmečio pradžioje dramaturgijoje įsitvirtino realizmas (Ch. D. Grabbe Napoleonas, arba Šimtas dienų / Napoleon oder Die hundert Tage 1831, G. Büchneris Dantono mirtis / Dantons Tod 1835, Voicekas / Woyzeck, parašyta 1836). Atsisakyta griežtos dramos struktūros, pradėta vartoti šnekamoji kalba. Valingą, veiklų klasikinės dramos herojų pakeitė pasyvus, su likimu susitaikęs veikėjas. Ch. F. Hebbelis dramose vaizdavo būties tragizmą, jausmo ir pareigos konfliktą, formos požiūriu sekė antikine tragedija ir vokiečių klasikine drama. O. Ludwigas pateikė teorinių svarstymų apie realistinę dramą, kritikavo F. Schillerį ir Ch. F. Hebbelį, autoritetu laikė W. Shakespeare’ą. 6 dešimtmetyje jis įtvirtino vokiečių realizmo savitumą apibūdinančią poetinio realizmo sąvoką. Literatūrai turėjo įtakos pesimistinė A. Schopenhauerio filosofija, žmogaus sampratai literatūroje – L. Feuerbacho idėjos (religijos kritika). Buvo tęsiama ir vokiečių idealizmo tradicija. Vienu realistinio romano pradininkų (jam turėjo įtakos auklėjamasis romanas) laikomas K. L. Immermannas. 19 a. antra pusė – vokiečių realizmo brandos laikotarpis. W. Raabe’s romanuose ryšku gyvenamojo meto kritika, pesimistinis požiūris į gyvenimą, santūrus humoras. T. Fontane pateikė griunderystės (19 a. Vokietjos ir Austrijos–Vengrijos ekonominio klestėjimo, buržuazijos vadovavimo kultūrai) laikų socialinio gyvenimo panoramą, nagrinėjo šeimos, santuokos, moters likimo problemas, tradicinių moralės normų krizę, pateikė Berlyno – Prūsijos ekonominio pakilimo simbolio – vaizdų. Istorinių romanų sukūrė G. Freytagas, F. Dahnas (1834–1912), J. V. Scheffelis (1876–1926), realistinių novelių – P. von Heyse, H. T. W. Stormas. 19 a. pabaigos–20 a. pradžios literatūroje susiformavo natūralizmas. Jam įtakos turėjo prancūzų pozityvizmas, Ch. R. Darwino idėjos, eksperimentinės medicinos (C. Bernardʼas) ir socialinių mokslų tyrimai. Žmogus vertintas kaip fiziologinė būtybė, pabrėžta paveldėjimo ir aplinkos svarba, raginta É. Zola pavyzdžiu atidžiai stebėti ir tyrinėti tikrovę. A. Holzas ir J. Schlafas skelbė vadinamojo nuosekliojo natūralizmo teoriją, skatino tiksliai ir nešališkai vaizduoti gyvenimą. Natūralizmo svarbiausi atstovai – G. Hauptmannas, M. G. Conradas (1846–1927), J. Hartas (1859–1930), H. Hartas (1855–1906), H. Conradis (1862–90), O. E. Hartlebenas (1864–1905), M. Halbe, M. Kretzeris, W. von Polenzas, H. Sudermannas. Natūralistai rašytojai kėlė opias visuomenines problemas, vaizdavo niūrią ir slegiančią gyvenamojo meto tikrovę, socialinį skurdą, moralės degradaciją, šeimos krizes, žmogaus patologines būsenas laikė pramonės revoliucijos ir spartaus miestų augimo neigiamais padariniais. Žmogų suvokė kaip aplinkos ir paveldėtų (destruktyvių) savybių auką – bevalę, apatišką, valdomą instinktų būtybę. Natūralizmo prozai būdinga smulkus aplinkos ir įvykių aprašymas, dramai – išsamios remarkos. Dialogai imituoja šnekamąją kalbą, gausu tarmybių. Vokiečių natūralizmo svarbiausias žanras – drama. Ją populiarinant daug prisidėjo Berlyno teatrai (Freie Bühne, Freie Volksbühne), kultūros žurnalai (Neue deutsche Rundschau, redaktorius O. Brahmas), H. Ibseno, L. Tolstojaus pjesės.
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje įsigalėjo modernizmas, literatūros krypčių ir stilių įvairovė. Impresionizmas labiausiai pasireiškė lyrikoje (D. von Liliencronas, M. Dauthendey, R. Dehmelis). Poetai perteikė lyrinio subjekto įspūdžių kaitą, liudijančią tikrovės ir gyvenimo nepastovumą, būties trapumą. Neoromantizmo atstovai siekė atnaujinti romantizmo idealus, aukštino poeziją, meną, istorinę praeitį, religiją, gamtos grožį, svajonių ir fantazijos pasaulį. R. Huch kūryboje, G. Hauptmanno kai kuriose pjesėse, H. Hesse’s ankstyvuosiuose romanuose ryšku būties laikinumo motyvas, romantinės laisvės ir pareigos konfliktas, romantizmo idealų utopiškumas. Vokiečių simbolizme ryšku prancūzų simbolistinės poezijos įtaka, atskleidžiamos tikrovės reiškinių sąsajos, juose slypinti idealioji būtis, aukštinama menininko egzistencija. Žodžiui simbolistai suteikė magišką galią – gebėjimą atverti aukštesnės esaties pasaulį. Žymiausias atstovas S. George propagavo grožio ir griežtos formos kultą. Intelektualiosios prozos atstovu laikomo T. Manno ankstyvojoje kūryboje (iki 1913) savitai perteikiamos 19 a. pabaigos–20 a. pradžios Vokietijos literatūrai būdingos temos. Romane Budenbrokai (Buddenbrooks 1901), viename svarbiausių šio laikotarpio kūrinių, nagrinėjama biurgerių sąmonės raida, šeimos žlugimas suvokiamas kaip biologinis išnykimas ir kartu kaip dvasinė transformacija. T. Manno novelėse perteikiama biurgerio ir menininko, gyvenimo ir meno dilema, dažniausiai dekadentinė menininko pasaulėjauta, estetizuotos egzistencijos dvilypumas (novelė Tristanas / Tristan 1903), grožio ir mirties sąsajos (novelė Mirtis Venecijoje / Der Tod in Venedig 1913). 1910–25 vyravo ekspresionizmas – išraiškos menas. Jaunosios kartos menininkai maištavo prieš modernizmą, atsiribojo nuo impresionizmo, neoromantizmo, simbolizmo, teigė, jog menas turi perteikti tikrovės esmę. Iš literatūros kūrinio reikalauta dinamiškumo, ritmingumo, iš autoriaus – gebėjimo įtaigiai perteikti subjektyvią pasaulio viziją. Vienas ekspresionizmo svarbiausių požymių – maištavimas prieš sumiesčionėjusią visuomenę, prieš tėvus, jų moralines nuostatas. Pražūties ribą pasiekusiam pasauliui atsvaros ekspresionistai ieškojo kurdami utopines ateities pasaulio ir žmogaus vizijas. Jų pasaulėvaizdį veikė F. Nietzsche’s apmąstymai apie vertybių irimą, gyvenimo filosofijos, vitalizmo idėjos, psichoanalizė, mistika, anarchizmo teorijos. Poetai J. van Hoddis, G. Heymas, A. Lichtensteinas, G. Bennas, E. Lasker-Schüler, J. R. Becheris, W. Klemmas (1881–1968), E. Blassas (1890–1939), P. Boldtas (1886–1921), A. Ehrensteinas (1886–1950), A. Wolfensteinas (1883–1945), Y. Gollis (1891–1950) ir kiti plėtojo didmiesčio, beprotybės, fizinio nykimo, mirties, pasaulio pabaigos, karo, žmonių brolybės, modernaus pramoninio pasaulio motyvus, jų kūrybai būdinga nihilizmas, groteskas, šoko estetika (ypač ryški G. Benno eilėraščių rinkinyje Morgas / Morgue 1912), patosas. Prozoje (G. Heymas, A. Döblinas, G. Bennas, W. Rheineris, 1895–1925) griežtai kritikuotos miesčioniškos vertybės, vaizduota visuomenės deformacija, perteikti pasąmonės procesai, asmenybės psichinės krizės ir patologinės būsenos. Būties dualizmas labiausiai atskleidžiamas H. Hesse’s romanuose. H. Manno ankstyvuosiuose romanuose (Profesorius Unratas / Professor Unrat 1905) satyriškai vaizduota Vilhelmo II laikų Vokietijos visuomenė. Dramose (F. Wedekindas, C. Sternheimas) griežtai kritikuota miesčioniška moralė, G. Kaiseris kūrė ateities žmogaus sampratą, W. Hasencleveris vaizdavo jaunosios kartos maištą prieš tėvus.
1919–33 literatūroje vyravo naujasis daiktiškumas. Literatūra atspindėjo Weimaro respublikos politinę ir ekonominę tikrovę, urbanizacijos procesus, nagrinėjo mažojo žmogaus likimą visuomeninės krizės metu (H. Fallados romanas O kas dabar, mažasis žmogau? / Kleiner Mann – was nun? 1932, lietuvių kalba 1960). Literatūrai būdinga objektyvumas, tikslumas, faktų perteikimas, dokumentinės prozos elementai. Svarbiausi atstovai – K. Tucholsky, E. Kästneris, A. Seghers, H. Kestenas (1900–96), E. M. Remarque’as, I. Keun (1905–82), H. H. Jahnnas (1894–1959), E. Jüngeris. A. Zweigo, L. Renno romanuose ryšku politinės ir antimilitaristinės nuostatos. Įsitvirtino novatoriški pasakojimo būdai. A. Döblinas romane Berlynas. Aleksandro aikštė (Berlin. Alexanderplatz 1929) kaitaliojo pasakojimo perspektyvas, perteikė didmiesčio ritmą, naudojo modernistinį montažą. Vienas reikšmingiausių šio laikotarpio kūrinių – T. Manno intelektualinis auklėjamasis romanas Užburtas kalnas (Der Zauberberg 1924). B. Brechtas sukūrė eksperimentinių dramų ir spektaklių, epinio teatro teoriją. Reikšmingų pjesių parašė C. Zuckmayeris, M. Fleisser (1901–74).
1933 nacionalsocialistams viešai pradėjus deginti režimui neįtikusių autorių knygas daug vokiečių rašytojų (T. Mannas, H. Mannas, K. Mannas, B. Brechtas, A. Seghers, K. Tucholsky, L. Feuchtwangeris, A. Döblinas, E. Tolleris, E. Lasker-Schüler, N. Sachs ir kiti) emigravo. 1933–45 vokiečių literatūra daugiausia kurta išeivijoje. Vyravo istorinio romano žanras (H. Mannas, L. Feuchtwangeris). Dalis Vokietijoje likusių rašytojų (F. Thiessas, 1890–1977, S. Andresas, R. Schneideris, W. Bergengruenas, E. Kästneris, G. von Le Fort, R. Huch, E. Wiechertas, H. Fallada, B. Kellermannas, M. L. Kaschnitz, W. Koeppenas ir kiti) pasirinko vadinamąją vidinę emigraciją – nepritarė politinei diktatūrai, bet negalėdami atvirai jos kritikuoti naudojo užšifruotą kalbą, pabrėžė žmogiškųjų ir krikščioniškųjų vertybių svarbą. Nacionalsocializmo ideologiją atspindėjo A. Moellerio van den Brucko knyga Trečioji imperija (Das dritte Reich 1923), H. Grimmo romanas Tauta be erdvės (Volk ohne Raum 1926), A. Hitlerio Mano kova (Mein Kampf 1927), A. Rosenbergo knyga Dvidešimto amžiaus mitas (Der Mythus des 20. Jahrhunderts 1930). Šie kūriniai propagavo šovinizmą, rasizmą ir geografinę ekspansiją.
II pasaulinis karas ir jo padariniai skatino vokiečių rašytojus ir intelektualus apmąstyti katastrofos priežastis, vokiečių tautos santykį su nacionalsocializmu, Vokietijos kaltės (K. Jasperso esė Kaltės klausimas / Die Schuldfrage 1946), rašytojo moralinės atsakomybės problemas. Daug rašytojų liko emigracijoje (T. Mannas, G. Kaiseris Šveicarijoje), kai kurie grįžo į Rytų Vokietiją (J. R. Becheris, B. Brechtas, A. Seghers).
Po II pasaulinio karo ir Vokietijos padalijimo literatūrinis gyvenimas Vakarų ir Rytų Vokietijoje klostėsi skirtingai. Vakarų Vokietijos literatūrai būdinga temų, idėjinių koncepcijų, stilių įvairovė. Rytų Vokietijos rašytojai buvo priversti vadovautis socialistinio realizmo dogmomis, sekti sovietine rusų literatūra. Iki 6 dešimtmečio pabaigos Vakarų Vokietijos literatūrai atstovavo iš emigracijos grįžę rašytojai (C. Zuckmayeris, G. Weisenbornas), buvę vidinėje emigracijoje (L. Rinser, R. A. Schröderis, G. von Le Fort, 1876–1971 ), vidurinės (H. E. Nossackas, W. Koeppenas, A. Schmidtas), jaunosios (vadinamoji sugrįžusiųjų) kartõs (W. Borchertas, H. Böllis, W. Schnurre) rašytojai. W. Borchertas (šios kartos simbolis) dramoje Lauke už durų (Draussen vor der Tür 1947) įtaigiai atskleidė fiziškai ir dvasiškai suluošinto kareivio tragišką pasaulėjautą. 5 dešimtmečio pabaigos jaunosios kartõs atstovai siekė Vokietijos literatūros atnaujinimo – aiškumo, lakoniškumo, atmetė literatūros elitiškumo sampratą, propagavo realizmą; tokiai atsinaujinusiai literatūrai apibūdinti W. Weyrauchas vartojo metaforišką kirtimo literatūros (Kahlschlagliteratur) sąvoką. Pokario literatūroje (apibūdinamoje ir kaip griuvėsių literatūra) vaizduojamos belaisvių stovyklos, griuvėsiais virtę miestai, slogi pokario atmosfera, eilinių žmonių kasdienybė. Vienas populiariausių buvo trumpo apsakymo žanras (W. Borchertas, H. Böllis, W. Schnurre), sukurta reikšmingų radijo pjesių (G. Eichas). Lyrikoje (W. H. Lehmannas, G. Eichas, P. Huchelis, E. Langgässer, M. L. Kaschnitz) plėtota gamtos tema – gamtos amžinumas, magiškumas, gamtos ir žmogaus vienovė. K. Krolowo eilėraščiuose yra siurrealistinių elementų, ryšku tikrovės ir poetinės fikcijos distancija. N. Sachs poezijoje religiniais ir bibliniais simboliais perteikiama žydų tautos tragedija. G. Bennas poeziją suvokė kaip chaoso ir nihilizmo atsvarą, pasisakė už jos autonomiškumą, svarbiausiu kriterijumi laikė meniškumą. H. Heissenbüttelis (1921–96) kūrė eksperimentinę lyriką. Vakarų Vokietijos rašytojai orientavosi į Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų literatūrą ir filosofiją (A. Camus, J.‑P. Sartre’as, E. Hemingway, W. Faulkneris), siekė perimti siurrealizmo, sąmonės srauto literatūros patirtį, tęsė vokiečių ekspresionizmo tradiciją. Egzistencinė problematika būdinga A. Anderscho, H. E. Nossacko kūrybai. E. Kreuderis (1903–72) ir H. Kasackas romanuose plėtojo magiškojo realizmo tradiciją, E. Langgässer prozoje nagrinėjo kaltės ir išganymo temas. L. Rinser buvo viena feministinės literatūros pradininkių (romanas Gyvenimo vidurys / Mitte des Lebens 1950). Svarbi buvo H. W. Richterio inicijuota Grupė 47, ji (ypač veiklos pradžioje), skatino Vokietijos literatūros dinamiškumą ir modernėjimą, demokratijos principų įtvirtinimą visuomenėje. 6–7 dešimtmetyje Vakarų Vokietijoje sukurta brandžių prozos kūrinių, juose atskleidžiami karą išgyvenusių žmonių likimai, vokiečių elgsenos diktatūros sąlygomis etiniai aspektai, keliami asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės klausimai. H. Böllio romanuose realistiškai vaizduojama slogi pokario atmosfera, kritiškai vertinama vadinamoji gerovės visuomenė, vartotojiškumas, simboliškai apibendrinama Vokietijos istorija (romanas Biliardas pusę dešimtos / Billard um halb zehn 1959). Originalios koncepcijos ir epinio užmojo G. Grasso romane Skardinis būgnelis (Die Blechtrommel 1959) groteskiškai perteikiamos karo ir pokario visuomenės deformacijos, vyrauja nihilistinis požiūris į dabartį, U. Johnsono romane Spėliojimai apie Jokūbą (Mutmassungen über Jakob 1959) gilinamasi į Vokietijos padalijimo padarinius, dramatiškai susiklosčiusius žmonių likimus, derinami įvairūs pasakojimo būdai. H. E. Nossackas (Jaunesnysis brolis / Der jüngere Bruder 1958) pabrėžė glaudžias praeities ir dabarties sąsajas, kėlė žmogaus vienatvės ir tapatumo praradimo problemas. W. Koeppeno romanuose kritiškai vaizduojamas pokario Vakarų Vokietijos politinis gyvenimas, ryšku nihilistinis pasaulėvaizdis, visuomenės žlugimo vizijos, būdinga pasakojimo novatoriškumas – montažas, vidinis monologas, sąmonės srautas, dažnas veikėjo poelgis perteikiamas psichoanalizės požiūriu (Mirtis Romoje / Der Tod in Rom 1954). Vakarų Vokietijos satyrinis paveikslas iškyla M. J. Walserio romane Filipsburgo santuokos (Ehen in Philippsburg 1957). S. Lenzo romane Vokiečių kalbos pamoka (Deutschstunde 1968) vaizduojami žmonių santykiai nacių Vokietijoje, atskleidžiami moraliniai aklo pareigingumo aspektai. A. Schmidto romanui Metmens sapnas (Zettels Traum 1970) būdinga savita forma, ryšku radikalaus eksperimentiškumo užuomazgos. Dramaturgai (R. Hochhuthas, H. Kipphardtas, P. Weissas), atsiliepdami į II pasaulinio karo nusikaltėlių teismus, sukūrė dokumentinių pjesių, kuriose fikcija derinama su istoriniais faktais. M. Sperras ir F. X. Kroetzas (g. 1946) tęsė liaudies teatro tradiciją, kritiškai vaizdavo Bavarijos provincijos gyvenimą.
7 dešimtmečio literatūroje itin ryšku politinis diskursas. 1961 Dortmunde politiškai aktyvūs rašytojai įkūrė Grupę 61. M. von der Grünas, G. Wallraffas (g. 1942), E. Runge (g. 1939) reportažuose nagrinėjo pramonės įmonių veiklą, darbininkų problemas. H. M. Enzensbergeris leido įtakingą perspektyvių autorių kūrybą propaguojantį žurnalą Kursbuch (1965–75). 1968 prasidėję Vakarų Vokietijos universitetų studentų maištai, protestai prieš Vietnamo karą, kairuoliškos idėjos veikė literatūrinį gyvenimą. Pradėta neigti tradicinė estetika, akcentuotas ideologinis ir agitacinis literatūros aspektas. 8 dešimtmetyje atslūgus revoliucinėms nuotaikoms vėl atsigręžta į individualumą, asmenybę, autentišką patirtį. Susiformavo vadinamojo naujojo subjektyvumo literatūra (P. Schneideris, R. D. Brinkmannas, 1940–75, J. Theobaldy, g. 1944, N. Bornas, 1937–79, B. Straussas, g. 1944, M. J. Walseris). Moters kasdienybės, emancipacijos temos plėtotos K. Struck (1947–2006), G. Elsner, G. Wohmann prozoje. A. Anderscho, H. Böllio, G. Grasso romanuose vyravo istorinės ir politinės Vokietijos realijos, derinta fiktyvus pasakojimas ir dokumentinis stilius. Chr. Meckelio prozai būdinga fantazijos žaismas, P. Rühmkorfas ištobulino švietėjiškos pasakos žanrą. U. Johnsono romanuose keliamos istorinės atminties, vokiečių tautos kaltės problemos. Maištingos 7 dešimtmečio nuotaikos perteikiamas U. Timmo (g. 1940) romane Karšta vasara (Heisser Sommer 1974). Vakarų Vokietijos literatūroje atsispindėjo ir su Raudonosios armijos frakcijos teroristine veikla susiję įvykiai, kurių kulminacija buvo 1977 (vadinamasis Vokiečių ruduo). Ginkluotos kovos, politinės prievartos problemas nagrinėjo P. P. Zahlis (1944–2011), Chr. Geissleris, E. Demski (g. 1944), R. Goetzas (g. 1954). Buvęs frakcijos narys P. J. Boockas (g. 1951) aliuzijų romane Pasitraukimas (Abgang 1988) vaizdavo teroristų grupės veiklą. Vėliau šiuos įvykius, iš dalies dokumentiškai, F. Chr. Delius apibendrino romanų trilogijoje Vokiečių ruduo (Deutscher Herbst 1981–92).
Vienas būdingiausių 8–9 dešimtmečio Vokietijos literatūros bruožų – jaunesnės kartõs rašytojų kritiškas požiūris į tėvus (ypač į tėvą) kaip valdžios ir įstatymo, nacionalsocialistinės praeities simbolį. L. Harigas (g. 1927), P. Härtlingas, Chr. Meckelis, E. Plessen (g. 1944) atskleidė dvasinį ir idėjinį kartų atotrūkį, traumuojantį auklėjimo poveikį. Vaizduotos istorinės asmenybės: A. Anderscho romane Žudiko tėvas (Der Vater eines Mörders 1980) moksleivis pasakoja apie mokyklos direktorių – H. Himmlerio tėvą, P. Schneiderio apysakoje Tėtė (Vati 1989), remiantis dokumentine medžiaga, perteikiamas sūnaus požiūris į tėvą – naciams tarnavusį gydytoją J. Mengelę. Vienas ryškiausių vadinamosios literatūros apie tėvus kūrinių – nacistinių pažiūrų rašytojo W. Vesperio sūnaus B. Vesperio (1938–71) romanas Kelionė (Die Reise, išleistas 1977). Autobiografinės literatūros kūrėjai individualius likimus vaizdavo Vokietijos politinių įvykių kontekste – H. Lenzo (1913–98) romanų ciklas 20 amžiaus biografija (Biographie des 20. Jahrhunderts 10 tomų 1966–97), W. Kempowskio (1929–2007) romanuose apie III reicho laikus. Apie Holokaustą pasakojama A. Duden (g. 1942), J. Beckerio (1937–97), E. Hilsenratho kūriniuose. 20 a. Vokietijos istorijos tema plėtota H. J. Schädlicho (g. 1935), U. Johnsono, E. Loesto (1926–2013), H. Böllio, H.‑J. Ortheilio prozoje. S. Nadolny, W. Hilbigas (1941–2007), T. Hettche (g. 1964) romanuose nagrinėjo žmogaus psichologiją, vidinius konfliktus, sudėtingą santykį su aplinka.
9 dešimtmečio Vakarų Vokietijos literatūroje keliamos ir globalinės, ekologinės problemos. Pesimistiškai vertinama prievarta, karų kupina žmonijos istorija, įspėjama (ypač po 1986 Černobylio atominės elektrinės avarijos) apie branduolinio karo grėsmę (T. Dorsto, g. 1925, H. Muellerio, g. 1934, pjesės, E. Jüngerio kelionių apybraiža Dukart Halley kometa / Zwei Mal Halley 1987). G. Grasso romane Žiurkė (Die Rättin 1986) iškyla niūri pasaulio žlugimo vizija. P. Süskindo romanui Kvepalai (Das Parfüm 1985) būdinga postmodernizmo bruožai, kūrybiškas ir laisvas santykis su literatūros tradicija, žaidybinis pradas, parodija, ironija, aliuzija į kitus literatūros kūrinius ar reiškinius, reiškiama negatyvi pasaulio samprata. G. Köpfo (g. 1934), B. Kronauer, I. von Kieseritzky (g. 1944) romanuose vaizduojamas žmogaus susidūrimas su absurdu ir beprasmybe. B. Morshäuserio (g. 1953), B. Strausso, B. Kirchhoffo (g. 1948), A. Albus (g. 1942) prozoje atskleidžiama žmonių susvetimėjimas, bejausmiškumas, egzistencinė tuštuma.
Rytų Vokietijos rašytojai po karo tęsė iki 1933 gyvavusios proletarinės revoliucijos literatūros tradicijas. 1945 buvo įkurta Demokratinio Vokietijos atnaujinimo kultūros sąjunga (prezidentas – J. R. Becheris), 1947 – Vokietijos Demokratinės Respublikos rašytojų sąjunga. H. Marchwitzos, B. Apitzo (1900–79), A. Seghers, W. Bredelio (1901–64) romanuose vyravo antifašistinė ir revoliucinė tematika. Buvo reikalaujama, kad literatūra paklustų Vokietijos Vieningosios Socialistų partijos ideologijai, laikytųsi socialistinio realizmo dogmų. 6 dešimtmečio literatūroje (A. Seghers, E. Claudius, 1911–76, E. Strittmatteris) vaizduota gyvenamojo meto darbininkų ir valstiečių kasdienybė, jai būdinga schematiškumas, socialinės moralės privalumų ir ideologinio personažų persiorientavimo akcentavimas. Pripažinimą pelnė antimilitaristinis H. Thürko (1927–2005) romanas Negyvų akių valanda (Die Stunde der toten Augen 1957). Reikšmingą postūmį Rytų Vokietijos dramaturgijai suteikė B. Brechto pjesės, epinio teatro teorija ir teatrinė veikla (Berliner Ensemble įkūrimas). B. Brechto įtaka ryšku E. Strittmatterio, H. Baierlio (1926–2005), P. Hackso (1928–2003), H. Müllerio kūryboje. Istorinio ir gyvenamojo meto tematikos dramų sukūrė F. Wolfas (1888–1953), H. Zinner (1907–94). L. Fürnbergas (1909–57), J. R. Becheris kūrė politinę visuomeninę lyriką. Socialistinio realizmo dogmoms priešinosi P. Huchelis, jo lyrikoje reflektuojama gamta. 7 dešimtmečio pradžioje valdančioji partija propagavo vadinamojo Biterfeldo kelio kultūros programą – ragino rašytojus domėtis pramonės gamyba, darbininkų gyvenimu. Literatūrą kurti buvo skatinami ir darbininkai. Stiprėjo rašytojų nepasitenkinimas partijos politika. 1961 pastačius Berlyno sieną kilo pirmoji rašytojų emigracijos banga (U. Johnsonas, Chr. Reinig, 1926–2008, H. M. Novak, 1935–2013, M. Bieleris, 1934–2002, ir kiti). Chr. Wolf, A. Seghers, E. Strittmatteris 7 dešimtmečio romanuose laikėsi vadinamojo Biterfeldo kelio nuostatų, vaizdavo ideologinį ir moralinį personažų tapsmą. 7 dešimtmečio pabaigos literatūroje atsirado naujos tematikos, kritiškų ir satyrinių intonacijų. H. Kantas, G. de Bruynas romanuose vaizdavo akademinės inteligentijos gyvenimą. F. Fühmannas apsakymų veikėjų likimus įtaigiai susiejo su Vokietijos nacionalsocialistine praeitimi. J. Beckeris (1937–97) romane Melagis Jakobas (Jakob der Lügner 1969) plėtoja Holokausto temą. J. Bobrowskio romanuose vaizduoti konfliktiški, politinių aplinkybių nulemti gretimų tautų (vokiečių, lenkų, lietuvių) tarpusavio santykiai. St. Heymas gilinosi į istorinius įvykius. Biterfeldo kelio literatūros pabaigą ženklina dvasinę herojės krizę atskleidžiantis Chr. Wolf romanas Apmąstymai apie Kristą T. (Nachdenken über Christa T. 1968). I. Morgner, B. Reimann (1933–73), M. Maron (g. 1941), M. Wander (1933–77) pradėjo plėtoti moterų problemas, jų kūryboje derinama realizmas, fantastika, autentiški išgyvenimai. 8 dešimtmečio St. Heymo, J. Beckerio, W. Heiduczeko (g. 1926), K.‑H. Jakobso (g. 1929), V. Brauno prozoje kritikuotas oportunizmas, vaizduota, kaip socialistinėje visuomenėje iškraipomi demokratijos idealai ir kaip socialistinis režimas varžo žmogaus laisvę, deformuoja asmenybę. U. Plenzdorfo romano Naujos jaunojo V. kančios (Die neuen Leiden des jungen W. 1972) herojui būdinga nonkonformizmas. Vengiant cenzūros kai kurie kūriniai (K. Poche’s, 1927–2007, romanas Dusulys / Atemnot 1978, R. Kunze’s, g. 1933, apsakymų rinkinys Nuostabūs metai / Die wunderbaren Jahre 1976, H. J. Schädlicho, g. 1935, apsakymų rinkinys Pamėgintas artumas / Versuchte Nähe 1977) buvo išleisti Vakarų Vokietijoje. Prieš rašytojus, atvirai kritikavusius Rytų Vokietijos santvarką, buvo imtasi sankcijų. R. Kunze buvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos, poetui ir dainų autoriui W. Biermannui (g. 1936) 1976 buvo atimta Vokietijos Demokratinės Respublikos pilietybė. 1979 rašytojai K. Bartschas, 1937–2010, A. Endleris, 1930–2009, K. Schlesinger, 1937–2001, ir kiti, atvirame laiške partijos vadovybei kritikavę represinį valdžios aparatą, buvo pašalinti iš Rašytojų sąjungos. J. Fuchsas (1950–99) autentiškais išgyvenimais pagrįstoje knygoje Tardymo protokolai (Vernehmungsprotokolle 1978) aprašė Stasi metodus. E. Loesto prozoje pateikta Rytų Vokietijos gyvenimo panorama, kritikuojama kultūros politika. E. Neutschas (1931–2013), D. Nollis realistiškai aprašė Rytų Vokietijos gyvenimą, jų kūryboje yra ideologinių klišių. E. Strittmatteris tęsė vokiečių auklėjamojo romano tradiciją. Chr. Heinas (g. 1944) romane Horno mirtis (Horns Ende 1985) kritiškai vaizdavo 6 dešimtmečio Rytų Vokietiją, pirmasis – 1968 Prahos įvykius (Tango muzikantas / Der Tangospieler, 1989). Apie 1977 nemažai Rytų Vokietijos rašytojų pasitraukė į Vakarų Vokietiją. 9 dešimtmetyje Rytų Berlyne kilo opozicinis rašytojų, intelektualų, menininkų judėjimas Prenzlauer Berg. Rytų Vokietijos visuomenės ir ideologijos krizė vaizduota G. de Bruyno, V. Brauno, W. Hilbigo (1941–2007) prozoje. E. Loesto romane Mikalojaus bažnyčia (Nikolaikirche 1995) pasakojant apie 1989 spalio mėnesio demonstraciją Leipcige pateikiama Rytų Vokietijos istorijos panorama.
Po Vokietijos suvienijimo literatūroje vyravo politinio ir visuomeninio gyvenimo problemos. M. Maron (g. 1941), H. Königsdorf (g. 1939), J. Sparschuhas (g. 1955), U. Timmas, B. Burmeister (g. 1940), K. Drawertas (g. 1956) nagrinėjo Vokietijos padalijimo psichologinius padarinius, tautinio tapatumo problemas. Paaiškėjus Stasi veiklos mastams rašytojai nonkonformistai paviešino savo bylų duomenis (R. Kunze, g. 1933, Slapyvardis Lyrika / Deckname Lyrik 1990, E. Loestas), W. Hilbigas romane Aš (Ich 1993) demaskavo Stasi veiklą. T. Rosenlöcheris (g. 1947) dienoraštyje Parduoti grindinio akmenys (Die verkauften Pflastersteine 1990) užfiksavo pirmąsias Vokietijos suvienijimo akimirkas. Rytų Vokietijos pogrindžio literatūros atstovas A. Endleris (1930–2009) 1994 paskelbė dienoraščius, G. de Bruynas autobiografinėje knygoje Preliminarus balansas (Zwischenbilanz 1992) pasakojo apie Berlyne praleistus jaunystės metus. Vokietijos suvienijimas apmąstomas B. Strausso, R. Hochhutho pjesėse, F. Chr. Delijaus, I. Schulze’s (g. 1962), T. Brussigo (g. 1964) prozoje, D. Dahn (g. 1949) ir F. Klier (g. 1950) eseistikoje. G. Grassas šių įvykių kontekstą perteikė romane Plati tema (Ein weites Feld 1995). Nacistinės praeities ir dabarties sąsajas, vokiečių tautos kaltės problemą originaliai įprasmino B. Schlinkas romane Skaitovas (Der Vorleser 1995). Vokietijos praeitis, utopiniai modeliai apmąstomi M. Kleebergo (g. 1959) postmodernistinėje prozoje (Sodas šiaurėje / Ein Garten im Norden 1998). H. Krausseris (g. 1964) pateikė Renesanso laikų ir dabarties paralelę. W. G. Sebaldo (1944–2001) prozoje vaizduojami Vokietijos žydų, emigrantų likimai, kritiškai vertinamas Vokietijos miestų bombardavimas II pasaulinio karo pabaigoje, prieštaraujama Grupės 47 narių (A. Anderscho) idėjinėms nuostatoms (esė rinkinys Oro karas ir literatūra / Luftkrieg und Literatur 1999). Šios Vokietijos istoriniame diskurse vengtos temos vėliau ėmėsi ir G. Grassas, romane Krabo žingsniu (Im Krebsgang 2002) perteikęs tragišką Rytų Prūsijos pabėgėlių likimą 1945.
20 a. pabaigos–21 a. pradžios Vokietijos literatūroje reiškiasi jaunimo problemas nagrinėjantys popliteratūros autoriai (T. Meinecke, g. 1955, B. von Stuckradas-Barre, g. 1975, A. Neumeisteris, g. 1959, A. Hennig von Lange, g. 1973). Jų kūrybai būdinga kritiškas požiūris į Vokietijos istoriją ir dabartį, ironija, koliažas, šnekamosios kalbos ir jaunimo žargono elementai. Dauguma šios kartos autorių per medijas (dalyvauja muzikiniame gyvenime, performansuose, televizijos laidose, reiškiasi spaudoje) literatūrinę kūrybą įtraukė į viešąjį kultūros diskursą. W. Moersas (g. 1957) kuria ir komiksus, tradicinę skaitymo kultūrą teigiančiuose romanuose Sapnuojančių knygų miestas (Die Stadt der Träumenden Bücher 2004), Sapnuojančių knygų labirintas (Das Labyrinth der Träumenden Bücher 2011) naudoja postmodernistinės ir fantastinės literatūros motyvus.
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išversta Nybelungų giesmė, Gudruna, A. Anderscho, B. Apitzo, A. von Arnimo, J. R. Becherio, J. Beckerio, G. Benno, J. Bobrowskio, H. Böllio, B. Brechto, C. Brentano, W. Borcherto, G. de Bruyno, A. von Chamisso, A. Döblino, J. von Eichendorffo, H. Fallados, L. Feuchtwangerio, F. de la Motte Fouqué, T. Fontane’s, W. Genazino, J. W. Goethe’s, G. Grasso, M. Gregoro, M. von der Grüno, H. Hesse’s, G. Hauptmanno, G. Heymo, S. Heymo, T. Hettche’s, E. T. A. Hoffmanno, F. Hölderlino, R. Huch, H. Kanto, E. von Keyserlingo, D. Kehlmanno, B. Kellermanno, W. Koeppeno, H. von Kleisto, B. Leberto, S. Lenzo, H. Manno, K. Manno, T. Manno, S. Nadolny, D. Nollio, H. E. Nossacko, Novalio, H.‑J. Ortheilio, U. Plenzdorfo, W. Raabe’s, E. M. Remarque’o, H. W. Richterio, L. Rinser, P. Schallücko, F. Schillerio, F. Schlegelio, B. Schlinko, A. Schmidto, I. Schulze’s, W. G. Sebaldo, A. Seghers, T. Stormo, E. Strittmatterio, H. Sudermanno, P. Süskindo, B. Suttner, L. Tiecko, M. Walserio, Chr. Wolf, A. Zweigo kūrinių.
Į vokiečių kalbą išversta K. Donelaičio, A. Baranausko, D. Poškos poemų, J. Avyžiaus, A. Bieliausko, K. Borutos, V. Bubnio, A. A. Jonyno, R. Kašausko, Just. Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio, J. Mikelinsko, K. Sajos, M. Sluckio, A. Škėmos, Žemaitės, V. Žilinskaitės ir kitų lietuvių rašytojų kūrinių, lietuvių poezijos (1972, 1983), apsakymų (1970) antologijos, liaudies pasakų rinkiniai (1978, 1981).
2931
Lužitėnų (sorbų) literatūra
Kuriama lužitėnų aukštaičių ir lužitėnų žemaičių kalbomis. 16 a. ji kurta lotynų kalba (žymiausi autoriai C. Ianicius, 1550–97, J. Bocatius, tikrasis J. Bokas, 1568–1621, C. Peucerus, 1525–1602). Pradžia siejama su reformacija (1517–1658). Seniausias tekstas aukštaičių kalba yra 1532 Bautzeno miesto piliečių priesaika. Iki 19 a. dažniausiai buvo leidžiama religinio ir ūkinio pobūdžio literatūra. Nepalankiomis germanizacijos ir tautinės asimiliacijos sąlygomis ji buvo vienas svarbiausių tautinės savimonės išsaugojimo veiksnių. 1548 M. Jakubica į žemaičių kalbą išvertė Naująjį Testamentą, 1574 išleistas A. Mollerio (1541–1618) giesmynas. Pirmąją knygą aukštaičių kalba – M. Liuterio Mažąjį katekizmą – 1595 išleido W. Warichius. 18 a. pradžioje abi lužitėnų kalbas įtvirtino nauji Naujojo Testamento vertimai ir leidimai (1706 M. Frencelio į aukštaičių, 1709 B. Fabricijaus į žemaičių kalbą) bei visos Biblijos išleidimas aukštaičių kalbą 1728.
19 a. tautinis judėjimas, padėjęs susikurti naujai lužitėnų literatūrai, siejamas su poetu H. Zeileriu (1804–1872); daugelio jo kūrinių (daugiausiai patriotinių giesmių) pagrindu tapo lužitėnų pasakos ir legendos. 1847 įkurta organizacija Maćica Serbska skatino domėjimąsi tautine kultūra, leido žurnalą Časopis Maćicy Serbskeje ir knygas. J. Smoleris (1816–84) ir J. P. Jordanas (1818–91) pradėjo rinkti Lužicos serbų tautosaką, jų veiklą tęsė rašytojas, filologas ir etnografas A. Muka (1854–1932); jis redagavo literatūrinius ir kultūrinius žurnalus Časopis Maćicy Serbskeje (1894–1932) ir Lužica (1882–1907), buvo lužitėnų literatūros šaltinių muziejaus įkūrėjas. To laikotarpio žymiausi rašytojai ir poetai: J. Bartas-Ćišinskis (1856–1909), M. Witkojc (1893–1975), J. Skala (1889–1945), J. Lorencas-Zalěskis (1874–1939). 1937–45 naciai draudė spausdinti lužitėnų literatūrą, bet rašytojai (M. Domaškojc, 1872–1946, ir kiti) rašė nelegaliomis sąlygomis, tęsė demokratinės literatūros tradicijas. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (1949–90) buvo sudarytos palankios sąlygos lužitėnų literatūros plėtotei, bet kūrybinę laisvę ribojo tik socialistinio realizmo metodą pripažinusi ideologija. Tuo laikotarpiu itin išgarsėjo J. Brězanas (jo kūriniai lužitėnų ir vokiečių kalbomis išversti į 25 –kalbas). Kūrinių parašė J. Cyžas (1898–1985), J. Kochas (g. 1936), K. Lorencas (g. 1938), A. Stachowa (g. 1948), R. Domašcyna (g. 1951) ir kiti. Susivienijus Vokietijai Lužicoje susiformavo nauja rašytojų karta (D. Šolčinas, g. 1953, M. Metowa, g. 1959, J.‑M. Čornakec, g. 1959, ir kiti).
Vertimai į lietuvių kalbą
Lietuvių rašytojų eilėraščių ir apsakymų į lužitėnų aukštaičių kalbą išvertė F. Mětškas (1916–91). Į lietuvių kalbą išversta pasakų (Balanų pilis 1971), J. Brězano filosofinis romanas Krabatas, arba Pasaulio pakeitimas (1982).
1468
vokiečių literatūra; lužitėnų literatūra; Vokietijos kultūra
L: W. Beutin Deutsche Literaturgeschichte Stuttgart 1989; W. Killy Literaturlexikon. Autoren und Werke deutscher Sprache 15 Bde. München 1988; W. Barner Geschichte der deutschen Literatur nach 1945 bis zur Gegenwart München 1994; H. A. Glaser Deutsche Literatur. Eine Sozialgeschichte. Von den Anfängen bis zur Gegenwart 10 Bde. Reinbek 1980.
Vokietijos konstitucinė santvarka
Vokietijos partijos ir profsąjungos
Vokietijos ginkluotosios pajėgos