Volodymyr Samijlenko

Samijlenko Volodymyr (ukr. Володимир Самійленко; Volodymyras Samjlenka) 1864 02 03Velyki Soročyncai (Poltavos sr.) 1925 08 25Bojarka (Kijevo sr.), ukrainiečių rašytojas, vertėjas. 1884–90 studijavo Kijevo universitete (baigiamųjų egzaminų nelaikė). Studijuodamas dalyvavo slaptoje patriotinėje Tarasininkų brolijoje ir literatų sambūryje Plejada. Gyveno Kijeve, Jekaterinoslave, Myrhorode, Černigove, dirbo telegrafo tarnautoju, redagavo žurnalą Zemskij sbornik, nuo 1905 – laikraščius Gromads′ka dumka, Rada, Šeršen′. Išlaikęs notaro egzaminą Dobriankoje (Černigovo sritis) atidarė notaro kontorą, ten dirbo iki 1917. 1917–20 Švietimo ir finansų ministerijos tarnautojas. 1920 emigravo į Lenkijos valdomą Vakarų Ukrainą. 1924 grįžo į Kijevą, dirbo grožinės literatūros leidykloje. 1890 cenzūra sužlugdė V. Samijlenkos mėginimą išleisti pirmąjį eilėraščių rinkinį. 1906 I. Franko ir M. Močulskis surinko periodikoje spausdintus V. Samijlenkos eilėraščius ir išleido rinktinę Ukrainai (Ukrajini).

Volodymyr Samijlenko

Poezijos pagrindinės temos – menininko ir meno vaidmuo visuomenės gyvenime, ukrainiečių tautinis ir kultūrinis atgimimas, T. Ševčenkos kūrybos reikšmė ukrainiečių kalbai, būties ir žmogiškųjų vertybių problemos. Reikšmingiausi lyrikos kūriniai – Daina (Pisnja), Elegijos (Elegiji), Erelis (Orel), Nemirs poezija (Ne vmre poezija), Ševčenkos mirties metinėms (Na rokovyny smerti Ševčenka), eilėraščių ciklas Vainikas Tarasui Ševčenkai, vasario 26 d. (Vinok Tarasovi Ševčenku v den′ 26 ljutogo). Parašė dramas Drama be degtinės (Drama bez gorilki 1895, nebaigta), Marusia Čurajivna, Dėdulės liga (Djad′kova chvoroba, abi 1896), Pas Haichan‑Bėjų (U Gajchan‑Beja 1917), satyras Eldoradas (El′dorado), Kaip linksma gyventi Ukrainoje (Jak to veselo žyt′ na Vkrajini, abi 1886), Ant krosnies (Na peči 1898), Nauja tvarka (Novyj lad 1905). Į ukrainiečių kalbą išvertė Molière’o, P. A. de Beaumarchais, A. France’o pjesių, Homero Iliadą, Dante’s Dieviškąją komediją, P. J. de Béranger, G. Byrono, A. Puškino, V. Žukovskio poezijos, N. Gogolio prozos.

1551