Voltaire (Voltèras), tikr. François-Marie Arouet 1694 11 21Paryžius 1778 05 30Paryžius, prancūzų rašytojas, filosofas. 18 a. vienas žymiausių prancūzų Švietimo epochos filosofų ir teoretikų. Prancūzų akademijos narys (1746). Liudviko Didžiojo jėzuitų kolegijoje gavo klasikinį išsilavinimą. Už satyrines epigramas prieš Liudviką Orleanietį ir kivirčus 1717–18 ir 1726 kalėjo Bastilijoje. 1726 ištremtas iš Prancūzijos, iki 1729 gyveno Anglijoje. 1744–47 Prancūzijos karaliaus istoriografas. Vėl patekęs į karaliaus nemalonę rado prieglobstį markizės Émilie du Châtelet pilyje Šampanėje. 1750–53 gyveno Prūsijos karaliaus Frydricho II Didžiojo rūmuose Potsdame. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido savo dvare Ferney (Aino departamentas), gynė neteisingai mirties bausme nuteistą ir nužudytą (1762) kalvinistą J. Calasą (1698–1762) ir kitus, buvo vadinamas Ferney patriarchu. Prieš pat mirtį grįžo į Paryžių.
Voltaire (N. de Largillière. Paveikslo Voltaire portretas fragmentas 1718, aliejus, Versalio muziejus)
Kūryba
1734 išleido absoliutinę monarchiją smerkiančius Filosofinius laiškus (Lettres Philosophiques), kuriuose populiarino J. Locke’o ir I. Newtono idėjas, iškėlė Anglijos politinės santvarkos privalumus, žavėjosi W. Shakespeare’u. Valdžia pasmerkė knygą ir viešai sudegino. Veikaluose Traktatas apie metafiziką (Traité de Métaphysique 1736), Newtono filosofijos pagrindai (Éléments de la Philosophie de Newton 1738), Esė apie tautų papročius ir dvasią (Essai sur les Mœurs et l’Esprit des Nations 1756) kritikavo R. Descartes’o įgimtų idėjų, G. W. Leibnizo istorinio optimizmo teorijas. Tiesos kriterijumi laikė protą, mokslo uždaviniu – objektų dėsningumo tyrimą. Neigė dualistinę pasaulio ir žmogaus sampratą, kritikavo religijų iracionalumą, bet pripažino Dievą kaip aukščiausią visatos protą, kuris suteikia pasauliui prasmę, saugo teisingumą. Teigė, kad visi piliečiai yra lygūs, bet manė, kad visuomenės susiskaldymas į turtuolius ir vargšus yra neišvengiamas. Gynė toleranciją, reikalavo žodžio laisvės (Traktatas apie toleranciją / Traité sur la Tolérance 1763). Tobuliausia politine santvarka laikė apšviestąjį aboliutizmą (Karolio XII istorija / Histoire de Charles XII 1731, lietuvių kalba pavadinimu Trumpa švedų karaliaus Karolio XII istorija 1939, Liudviko XIV amžius / Le Siècle de Louis XIV 1751). Pirmas pavartojo istorijos filosofijos terminą. Voltaireʼo idėjos darė poveikį prancūzų revoliucijai, savo mokytoju jį vadino švietėjai. Literatūrinio palikimo svarbiausia dalis – dramos ir filosofinės apysakos. Parašė apie 50 dramos kūrinių, nukreiptų prieš tironiją (Brutas / Brutus 1731, Cezario mirtis / La Mort de César 1735), religinį fanatizmą (Mahometas, arba Fanatizmas / Mahomet ou le fanatisme 1741), ginančių žmogaus ir tautų teisę į laisvę (Zaira / Zaïre, pastatyta 1732, Alzyra, arba Amerikiečiai / Alzire ou les Américains 1736). Šviečiamojo amžiaus idėjas skelbė klasicistinės tragedijos forma, bet dramose jaučiama ir W. Shakespeare’o įtaka. Per teatrą Voltaireʼo idėjos darė didelį poveikį visuomenei. Filosofinėse apysakose reiškėsi kaip savito literatūros žanro kūrėjas, naudojo nuotykių, kelionių romanų siužetus, vaizdavo egzotiškas šalis, svetimšalius, rėmėsi J. Swifto, Ch. Perrault, Ch. L. de Montesquieu tradicija. Žaisminga intonacija pasakodamas veikėjų nuotykius kėlė klausimą apie gėrį ir blogį, žmogaus laisvą valią. Apysakose Pasaulis toks, koks yra, arba Babuko regėjimas (Le Monde comme il va ou Vision de Babouc 1746), Memnonas, arba Žmogaus išmintis (Memnon ou la Sagesse humaine 1747), Zadigas, arba Likimas (Zadig ou la Destinée 1748, lietuvių kalba 1981) teigė, kad visa, kas nutinka, net nelaimės, yra reikalinga, žmogus turi tikėti net nesuprantamais dalykais. Vėliau (apysakos Mikromegas / Micromégas 1752, Kandidas, arba Optimizmas / Candide ou l’Optimisme 1759, lietuvių kalba 1922 42011) šio požiūrio atsisakė, teigė, kad klausimo apie dalykų esmę išspręsti neįmanoma. Apysakoje Atviraširdis (L’Ingénu 1767, lietuvių kalba 1959) parodė nesutaikomą žmogaus ir civilizuotos visuomenės konfliktą. Įvairiapusis talentas atsiskleidė ir poezijoje (epinė poema Henriada / Henriade 1728, filosofinės poemos Diskursas apie žmogų / Discours sur l’Homme 1738, Prigimtinio įstatymo poema / Poème de la Loi Naturelle 1752, Poema apie nelaimę Lisabonoje / Poème sur le Désastre de Lisbonne 1756, satyriniai ir lyriniai eilėraščiai).
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą kūryba pradėta versti 20 a. pradžioje, dar išleista filosofinių apysakų rinkiniai Baltasis jautis (1951), Atviraširdis (1959), Zadigas, arba Likimas (1981).
1
L: R. Peyrefitte Voltaire, sa jeunesse et son temps Paris 1985; Ch. Porset Voltaire humaniste Paris 2003.
510