Vorkutõs lãgerių grùpė, Vorkutlag, veikė 1939–59 Komijos šiaurės rytuose, Vorkutoje ir jos apylinkėse.
Įkurta iš 1929–38 veikusios Uchtos ir Pečioros lagerių grupės (Uchtpečlag) kai kurių punktų, 1942 01 iš dalies Vorkutos lagerių grupės punktų sudaryta Intos lagerių grupė (Intlag). 1947 Vorkutos lagerių grupė turėjo apie 50 punktų, iš jų apie 40 buvo prie akmens anglių kasyklų 20–40 km aplink Vorkutą. Kiekviename punkte vienu metu kalėjo 1000–5000 kalinių. Kalėjo kriminaliniai nusikaltėliai ir politiniai kaliniai (šių padaugėjo po II pasaulinio karo, 1948–49 jiems sukurta speciali lagerių grupė – vadinamasis Rečlagas, veikė iki 1954). Dėl sunkaus darbo, prasto maisto, nepakeliamų gyvenimo sąlygų kaliniai sukildavo. Didžiausias streikas, virtęs sukilimu, vyko 1953 07–08 šachtoje Jur Šoro gyvenvietėje (apie 25 km nuo Vorkutos); jį malšinant žuvo ir sužeista keli šimtai kalinių.
Vorkutos lagerio pastatai (20 a. 6 dešimtmetis, Vytauto Didžiojo karo muziejus)
Po sukilimo pradėta gerinti kalinimo sąlygas, taikyti amnestijas. 1959 panaikinti paskutiniai Vorkutos lagerių grupės punktai; juose kalėję kaliniai perkelti į Mordovijos lagerius.
Lietuviai
Vorkutos lageriuose lietuvių kalėjo nuo 1940 06. Iš pradžių jų buvo nedaug (1941 – apie 140 žmonių); beveik visi mirė nuo bado, šalčio, ligų, žuvo šachtose. 1943 į Vorkutlagą iš Komijos centrinės dalies buvo atvežta apie 50 vyrų – 1941 06 14 tremtinių; vėliau kai kurių atsikėlė ir šeimos. Nuo 1945, ypač 1948–49, į Vorkutos lagerių grupę buvo vežami politiniai kaliniai, daugiausia antisovietiniai partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai; po 600–1200 lietuvių buvo visuose lagerių grupės punktuose. Lietuviai kaliniai: L. Bistras, A. M. Dobrovolskis (Tėvas Stanislovas), A. Ylius, V. Jurgutis, K. Paltanavičius, P. Račiūnas, S. Rudžionis, A. Šeškevičius, A. Vaičiūnas ir kiti.
1077