Vòrsklos mšis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Aukso ordos kariuomenių mūšis, įvykęs 1399 08 12 prie Vorsklos (apie 350 km į pietus nuo Kijevo, Aukso ordos teritorijoje). Priežastys: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė siekė, kad jos statytinis chanas Tochtamyšas atgautų valdžią Aukso ordoje, įsigalėti Rusioje, prieiti prie Juodosios jūros pietinių kelių. Popiežiui paskelbus kryžiaus žygį (kryžiaus karai) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė (vyriausiasis vadas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis; joje buvo ir lenkų, Vokiečių ordino riterių, Tochtamyšo vadovaujamų apie 2000 mongolų‑totorių) pradėjo karo veiksmus prieš Aukso ordą. Mūšio pradžioje persvarą turėjo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kovėsi tik Aukso ordos kariuomenės (vyriausiasis vadas chanas Timūras Kutlukas) dalis, vadovaujama Edigėjaus (prieš mūšį jis derybomis su Vytautu Didžiuoju vilkino laiką, kol atvyko Aukso ordos pagrindinės pajėgos).
Vorsklos mūšis (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Pradėjus kautis Aukso ordos pagrindinėms pajėgoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė buvo apsupta ir sumušta. Tai lėmė Aukso ordos kariuomenės kiekybinė persvara, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pusėje buvusių mongolų-totorių pasitraukimas mūšio eigoje ir kitos aplinkybės.
Vorsklos mūšyje žuvo diduma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės, vadų (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo – Andrius ir Dmitrijus – ir kunigaikščio Karijoto sūnūs, sritinių kunigaikščių). Aukso orda nusiaubė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes iki Lucko, iš Kijevo paėmė išpirką. Nors ir pralaimėjusi, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė savo įtakoje pietines žemes. Didelis puolimas prieš Aukso ordą pakėlė jos politinį įvaizdį Europoje (tai buvo svarbu kovai su Vokiečių ordinu). Nuostolių patyrė ir Aukso orda: jos karių žuvo gerokai daugiau, greičiausiai nuo sužeidimo mirė Timūras Kutlukas; Ordoje pagilėjusios vidinės kovos ją silpnino.
2554