vulgarùsis sociologzmas, tendencija, supaprastintai aiškinanti visuomenės dvasinio gyvenimo ir dvasinės kultūros reiškinių prigimtį. Būdingas marksistinei ideologijai. Susijęs su ekonominiu materializmu, kuris istorijos aktyviuoju veiksniu laiko ekonominį veiksnį (gamybinių jėgų, daugiausia technikos, raidą), o ne materialinę praktinę veiklą, ir iš jo kildina socialinės sąmonės reiškinius. Visuomeninio gyvenimo ekonominį pagrindą aiškina kaip socialinių klasių ir jų materialinių interesų priešingumą. Pagal vulgarųjį sociologizmą, socialinės klasės yra tarpusavyje nieko bendra neturintys izoliuoti uždari vienetai. Visuomenės dvasiniai, ideologiniai reiškiniai aiškinami sąsaja su tam tikros socialinės klasės ar grupės interesais. Dvasinės kultūros reiškinių aiškinimas grindžiamas jų išskaidymu pagal autonomiškus klasių požiūrius, kurie panaikina jų visuotinę žmogiškąją vertę ir yra nesuderinami su kultūros perimamumu. Vulgarusis sociologizmas neigia kultūros palikimą, meninės specifikos bruožus, bendro intereso klasinėje visuomenėje galimybę. Vulgarusis sociologizmas meno kūrinio vertę aiškina menininko socialine padėtimi, pabrėžia meno kūrinio idėjinį teminį turinį. Nuosaikesnis vulgarusis sociologizmas atmesdamas senąją kultūrą perima jos menines formas. 19 amžiaus 8 dešimtmetyje vulgarusis sociologizmas ėmė reikštis Vakarų Europos socialdemokratų judėjime. Buvo būdingas V. Fričei, kuris literatūrą ir meną tyrinėjo vulgariojo sociologizmo požiūriu, stilių skirtingumą aiškino kaip socialinių grupių kovos atspindį, kūrė ekonomika ir klasių kova grindžiamą psichoideologijos teoriją.
LIETUVOJE vulgarusis sociologizmas reiškėsi sovietinės okupacijos metais, kai vulgarizuoti socialistinio realizmo principai (partiškumas, liaudiškumas, tipiškumas, socialistinis humanizmas) buvo diegiami represiniais būdais. Politinei valdžiai įvedus tiesioginį meno valdymą literatūros kritikais tapo aukščiausi partiniai funkcionieriai: A. Sniečkus, V. Niunka, K. Preikšas, G. Zimanas.
2271