Vytautas Žalakevičius

Vytautas Žalakevičius

V. Žalakevičius. Filmo Niekas nenorėjo mirti kadras (1965; iš kairės: Juozapas‑Aitvaras – L. Noreika, Bronius – B. Oja, Vaitkus – D. Banionis)

V. Žalakevičius. Filmo Niekas nenorėjo mirti kadras (1965; Vaitkus – D. Banionis)

Žalakẽvičius Vytautas 1930 04 14Kaunas 1996 11 12Vilnius, lietuvių kino režisierius, scenaristas. 1948–50 studijavo Kauno valstybiniame universitete (radijo inžineriją). 1956 baigė Kinematografijos institutą Maskvoje. 1956–74 ir 1980–90 Lietuvos kino studijos režisierius (1961–74, 1980–90 ir meno vadovas), 1974–80 kino studijos Mosfilm Maskvoje režisierius. 1977–80 Aukštųjų scenaristų ir režisierių kursų Maskvoje meno vadovas. 1989–92 dėstė Aukštuosiuose kino režisūros kursuose prie Lietuvos konservatorijos. 1990 Vilniuje su K. Petruliu įkūrė kino studiją Studija 2000.

Žymiausiame V. Žalakevičiaus filme Niekas nenorėjo mirti (1965, SSRS valstybinė premija 1967, su kitais) vaizduojami dramatiški įvykiai sovietinamame Lietuvos kaime. Asociatyvios poetikos kūrinyje siejamas istorinis ir mitinis laikas, nagrinėjama nacionalinio mentaliteto tema, individo ir represinės sistemos susidūrimas įgauna egzistencinę prasmę. Kiti svarbiausi filmai: Adomas nori būti žmogumi (1959, pagal V. Sirijos Girą), novelė Gyvieji didvyriai (filme Gyvieji didvyriai 1960, Karlovy Varų kino festivalio prizas, LSSR valstybinė premija 1960, už abu filmus, su kitais), Vienos dienos kronika (1963), Visa teisybė apie Kolumbą (1970, televizijos filmas), Tas saldus žodis – laisvė (1972, Maskvos kino festivalio Didysis prizas 1973), Avarija (1975, pagal F. Dürrenmattą), Nepažįstamo žmogaus pasakojimas (1980, pagal A. Čechovą), Atsiprašau (1982), Savaitgalis pragare (1987, dalyvaujant A. Grikevičiui, A. Kvirikašvili), Žvėris, kylantis iš jūros (1992, pagal J. Zamiatiną, Tarptautinio kino festivalio Umbria Fiction Gubbio prizai, Šiaurės šalių kino festivalio Rouene prizas, visi 1993). V. Žalakevičiaus filmai priskiriami autorinio kino krypčiai, jiems būdinga dinamiškas montažas, polifoninė struktūra, ekspresyvi plastika, daugiaplaniai psichologizuoti, raiškūs veikėjų charakteriai, tiksli, lakoniška aktorių vaidyba.

Parašė scenarijų savo, t. p. A. Dausos ir A. Grikevičiaus (Jausmai 1968), A. Grikevičiaus (Ave, vita! 1969, su G. Kanovičiumi, Sadūto‑tūto 1974, Faktas 1981, LSSR valstybinė premija 1984, su kitais), A. Puipos (Velnio sėkla 1979, Elzė iš Gilijos 1999) ir kitų režisierių filmams.

Apie V. Žalakevičių sukurti dokumentiniai filmai Ant Žalalendo kranto (1987, režisierius S. Beržinis), Pastabos gyvenimo būdo paraštėse (2002, režisierius A. Grikevičius).

Gedimino ordino Komandoro kryžius (1995).

R: Aš nežinau... / sud. R. Paukštytė Vilnius 1997. L: L. Tapinas Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje: Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais Vilnius 2008.

1706

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką