Decker Willy (Vilis Dèkeris) 1950 09 08Pulheim (Šiaurės Reinas‑Vestfalija), vokiečių muzikinio teatro režisierius.

Išsilavinimas ir veikla

Mokėsi Reino muzikos mokykloje (smuiko klasė), vėliau studijavo Kölno universitete (filosofiją, teatrologiją, muzikologiją, vokiečių kalbą ir literatūrą), Kölno aukštojoje muzikos mokykloje mokėsi dainavimo (pas Josefą Metternichą, 1915–2005).

1972–75 dirbo režisieriaus asistentu Miesto teatre Essene, nuo 1985 – Kölno operos režisieriaus asistentu, 1987–92 meno vadovu (bendradarbiavo su Jeanu‑Pierre’u Ponnelle’iu, 1932–88, Harry Kupferiu, 1935–2019, Michaeliu Hampe, g. 1935). 2005–06 Berlyno Hannso Eislerio aukštosios muzikos mokyklos muzikinio teatro režisūros garbės profesorius. 2009–11 Ruhro trienalės meno vadovas. Bendradarbiavo su Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų operos teatrais (Covent Garden Londone, Bastilijos operos teatras Paryžiuje, Vienos valstybinė opera, Metropolitan Opera Niujorke, San Francisco opera, Čikagos lyrinė opera). 2004 debiutavo Zalcburgo festivalyje (E. W. Korngoldo operos Miręs miestas spektaklis), išgarsėjo 2005 čia pastatytu vienu žymiausių savo spektaklių G. Verdi Traviata (solistai A. Netrebko, Rolando Villazónas, g. 1972, Th. Hampsonas).

Willy Decker

Willy Decker

Režisūra

W. Decker. B. Britteno operos Albertas Heringas spektaklio scena (2005, dailininkas Wolfgangas Gussmannas, Albertas Heringas – Finnuras Bjarnasonas; Komische Oper Berlin)

Režisavo apie 50 klasikinio repertuaro ir šiuolaikinių kompozitorių operų spektaklių: W. A. Mozarto Visos jos tokios (1984), Don Žuanas (1997), Tito gailestingumas (1997), Figaro vedybos (2004), Idomenėjas (2006), J. É. F. Massenet Verteris (1996), R. Strausso Elektra (1996, 2006), Salomėja (1999), Rožės kavalierius (2004), C. M. von Weberio Laisvasis šaulys, G. Donizetti Don Paskualė (abu 1997), B. Britteno Piteris Graimsas, Bilis Badas (abu 1997), Albertas Heringas (2005), Mirtis Venecijoje (2008), G. Verdi Otelas (1997), Falstafas (1998), Don Karlas (2004), G. Puccini Bohema (1997), vienaveiksmių operų triptikas Sesuo Andželika, Skraistė, Džanis Skikis (1999), Toska (2003), P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas (1998), Pikų dama (2003), A. Bergo Vocekas, Lulu (abu 1998), G. F. Händelio Julijus Cezaris Egipte, C. A. Debussy Pelėjas ir Melisanda, A. Reimanno Lyras (visi 1999), L. Janáčeko Katia Kabanova (2000), M. Musorgskio Borisas Godunovas (2001), R. Wagnerio Skrajojantis olandas (2000, 2010), Tristanas ir Izolda (1998, 2010), Reino auksas, Valkirija (abu 2001), Zygfrydas, Dievų žuvimas (abu 2003), B. Bartóko Hercogo Mėlynbarzdžio pilis (2002), J. Offenbacho Hoffmanno pasakos (2007), C. Monteverdi Uliso sugrįžimas į tėvynę (2014).

Režisavo ir rečiau statomų operų (B. A. Zimmermanno Kareiviai 1998, A. Schönbergo Mozė ir Aronas 2006), A. Schönbergo monodramą Laukimas (2002), F. Martino oratoriją Stebuklingas eliksyras (2007), operų pasaulinių premjerų spektaklių (H. W. Henze’s Pollicino 1980, Antonio Bibalo, 1922–2008, Makbetas 1990, A. Reimanno Pilis 1992, 2005, Samiro Odeh‑Tamimi, g. 1970, Leila ir Medžnūnas 2010). Režisūrai būdinga minimalistinis scenovaizdis, tuščios erdvės estetika, monochrominis koloritas, didelis dėmesys skiriamas solistų vaidybai, personažų psichologiniams portretams perteikti.

3227

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką