Vitražas Vormso katedroje Vormso konkordatui atminti (dailininkas Heinzas Hindorfas, 20 a. 9 dešimtmetis)
Vitražas Vormso katedroje Vormso konkordatui atminti (dailininkas Heinzas Hindorfas, 20 a. 9 dešimtmetis)
Wormso konkordatas (Vòrmso konkordãtas), popiežiaus Kaliksto II ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko V sutartis, užbaigusi kovą dėl investitūros. Sudaryta 1122 09 23 Wormse. Ratifikavo Laterano I susirinkimas (1123). Konkordatu imperatorius įsipareigojo grąžinti Bažnyčiai visas per konfliktą užimtas žemes. Wormso konkordatas pripažino Bažnyčios hierarchų dvilypę padėtį (priklausė ir nuo dvasinės, ir nuo pasaulietinės valdžios) ir sureguliavo jų skyrimo tvarką. Imperatorius atsisakė popiežiaus naudai bažnytinės investitūros (simboliai – žiedas ir lazda). Kapitulos išrinktiems vyskupams arba abatams bažnytinę investitūrą turėjo duoti popiežius arba jo legatas, pasaulietinę (simbolis – skeptras) – imperatorius. Imperatorius turėjo teisę dalyvauti vyskupų ir abatų rinkimuose vokiečių žemėse ir iškart teikti išrinktajam pasaulietinę investitūrą. Nebuvo numatyta, kad imperatorius dalyvautų rinkimuose kitose imperijos dalyse (Italijoje, Burgundijoje); pasaulietinę investitūrą jis teikdavo tik praėjus 6 mėnesių po bažnytinės. Wormso konkordatas buvo naudingesnis popiežiui; imperatoriaus valdžios įtaka vyskupams susilpnėjo. Mokesčiai, kuriuos imperatoriai gaudavo iš bažnyčios žemių, buvo sumažinti ir prilyginti pasaulietinių lenų savininkų prievolėms.
2271