Žagãrės‑Ddmiškio miška yra Joniškio rj. savivaldybės teritorijoje, 4 km į pietus nuo Žagarės. Plotas 6620 ha, mišku apaugę 5690 hektarų. 86 % masyvo yra valstybinės reikšmės, priklauso Valstybinių miškų urėdijos Joniškio regioniniam padaliniui, kiti miškai – privatūs.
Susideda iš 21 miško; didesnieji: Žagarės, Didmiškio, Beržynės, Judraičių, Reibiniškio. Per masyvą teka Švėtės dešinieji intakai Žiurelis ir Vilkija. Reljefas lygus. Miško augavietės derlingos ir labai derlingos, įmirkstančios ir laikinai įmirkstančios. Dauguma miškų nusausinti. 69 % miškų ūkiniai IV grupės, 16 % ekosistemų apsaugos IIA grupės, 15 % apsauginiai III grupės. Kultūrinės kilmės medynų 12 %, iš dalies sukultūrintų 28 %. Eglynų yra 39 %, beržynų 33 %, drebulynų 7 %, pušynų ir baltalksnynų po 6 %, juodalksnynų 5 %, uosynų 4 %. Jaunuolynai sudaro 35 %, pusamžiai medynai 27 %, bręstantys 15 %, brandūs 23 %. Medynų vidutinis amžius 49 m., bonitetas I, 5, skalsumas 0,70, tūris 225 m3/ha, metinis prieaugis 6,2 m3/ha.
Žagarės miškas
Miškų vakarinė dalis priklauso Žagarės regioniniam parkui. Yra gamtos paminklų – Reibiniškių ąžuolas, Beržynės miško ąžuolas, Žagarės miško veimutinė pušis ir Žeimių vinkšna, 41 kertinė miško buveinė, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų paukščių lizdaviečių ir perimviečių.
19 a. ir 20 a. pradžioje Žagarės‑Didmiškio miškai priklausė privatiems savininkams. Grafai Naryškinai iki I pasaulinio karo aptvaruose augino tauriuosius elnius; per karą ir po jo iš buvusių aptvarų jie paplito į Šiaurės Lietuvos kitus miškus.
Nuo 1945 Žagarės‑Didmiškio miškuose veikė Kęstučio apygardos Genio rinktinės Lietuvos partizanai. Genio rinktinė 1946 pavadinta Voverės rinktine, 1948 įkūrus Prisikėlimo apygardą – Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine. Žagarės miškuose veikė šiai rinktinei priklausančios Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai. Partizaninis pasipriešinimas Žagarės miškuose išsilaikė iki 1958, kai sovietų saugumo agentai smogikai nužudė partizaną J. Adomaitį (slapyvardis Erdvilas).
2355
228
-Didmiškio miškas