Žagarės ozas
Žagãrės òzas, vingiuotas gūbrys Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje ir Latvijoje, kairiajame Švėtės krante. Šiauriausias, vienas raiškiausių ir ilgiausių ozų Lietuvoje (ilgis 17 km) bei Baltijos šalyse (bendras ilgis apie 50 kilometrų). Žagarės ozas susidarė paskutinio apledėjimo Šiaurės Lietuvos fazės laikotarpiu iš fliuvioglacialinių žvyringų nuogulų. Prasideda Latvijos teritorijoje ties Jelgava, baigiasi – 11 km nuo Žagarės, Martyniškiuose, vėduoklės pavidalo išnašų kūgiu – delta (joje aptiktas žvyro telkinys), kuri žymi buvusį ledyno pakraštį. Dėl nuo 12 a. eksploatuoto (ypač sovietmečiu, po Antrojo pasaulinio karo) žvyro iš vientiso vingiuoto pylimo (kalvagūbrio) yra išlikę tik fragmentai; labiausiai suniokota pietvakarinė ozo dalis. Daugelyje buvusių karjerų (ypač gilesnių) susidarė vandens telkiniai.
Žagarės ozas ir Žvelgaičio kalnas (dešinėje) nuo Švėtės upės pusės
Žvelgaičio kalnas (piliakalnis)
Geriausiai išlikusi gūbriuota stačiašlaitė ozo dalis (ilgis apie 1 km, plotis papėdėje – 120 m, aukštis nuo Švėtės vandens lygio – iki 18 m, plotas – 5,97 ha) su Žvelgaičio kalnu (Žagarės piliakalniai) yra Žagarės regioninio parko ir Žagarės urbanistinio draustinio teritorijoje; geomorfologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (1964). Per jį eina pėsčiųjų pažintinis takas, įrengta apžvalgos aikštelė Voras. Pietvakariuose yra Žvelgaičių ežeras, šalia jo (ozo papėdėje esančio užpelkėjimo pakraštyje) trykšta Žvelgaičio šaltinis (nuo ežero pusės prie jo veda medinis takas). Žagarės ozas ir jo apylinkės – Natura 2000 buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST, plotas 49 ha); saugoma stepinės pievos, spygliuočių miškai ant fliuvioglacialinių ozų, didieji auksinukai, paprastieji kirtikliai, ūdros, upinės nėgės ir vijūnai.
Žagarės ozą tyrinėjo ir aprašė A. Linčius (1990), G. Juozapavičius (1991).
Šiaurės rytinė Žagarės ozo dalis (dešinėje – Švėtės slėnis, tolumoje – Žagarė)
Žvelgaičio šaltinis
didysis auksinukas
3210