žaidmai, etnologijoje – veiklos rūšis (žaidimas), priskiriama poilsio ir pramogų etnografijos sričiai. Žaidimai skirstomi į verbalinius, maginio pobūdžio (spiritizmo seansai, vadinamieji Laimės burtai ir kiti), judriuosius ir stalo žaidimus. Archeologiniais, meno ir rašytiniais duomenimis, 13–17 amžiuje žaidimai buvo panašūs visoje Europoje. Vėliau dėl globalizacijos procesų ir naujų technologinių galimybių žaislų įvairovė ir kiekis didėjo, 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje tradicinius žaidimus vis dažniau keičia elektrononiniai žaislai, kompiuteriniai žaidimai. Nuo 19 amžiaus pabaigos žaidimai yra psichologinių, sociologinių, pedagoginių, antropologijos, filosofinių ir kitų mokslų tyrimų objektas.
Lietuvių žaidimai
Lietuvių (baltų genčių) žaidimus (žaidimus ir lenktynes žirgais laidotuvių apeigų metu) pirmasis paminėjo keliautojas Vulfstanas 9 amžiaus pabaigoje. Panašūs sūduvių žaidimai aprašyti ir Sūduvių knygelėje (1583). Daugiau žaidimų aprašymų pateikė M. Pretorijus knygoje Prūsijos įdomybės (1688) – čia minimi vyrų žaidimai kortomis, kauleliais, merginų žaidimai Trečias bėga, Žąselės ir kiti. Vaikai žaidė su buities, ūkio (transporto priemonės), pramogų (sukučiai, vilkeliai) sritims priskiriamais žaislais, berniukai pirmenybę teikė karybos žaidimams, mergaitės – žaidimui su lėlėmis, gyvūnų figūrėlėmis. Sportinius žaidimus (su kamuoliu, kėgliais, rutuliukais) žaidė ir suaugusieji, ir vaikai, buvo populiarūs muzikiniai žaislai (dambreliai, švilpukai). Suaugusieji mėgo stalo žaidimus, kurie skirstomi į strateginius (šachmatai, kvirkato, šaškės), strateginius ir sėkmės (nardai) bei sėkmės (lošimas kauliukais). Iki 20 amžiaus jaunimas taip pat žaidė kalendorinius žaidimus, kurie buvo susiję su kalendorinėmis apeigomis ir žaidžiami tik tam tikru metų laiku (Jievaro tiltas, Kepu kepu genelį ir kiti). 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje populiarūs vaikų grupiniai žaidimai (slėpynės, gaudynės, Klasės, tarp berniukų – Karas, tarp mergaičių – Namai ir kiti), jaunuoliai ir suaugusieji pirmenybę teikia sporto ir stalo žaidimams. 21 amžiaus pradžioje itin populiarėja kompiuteriniai žaidimai. Daugelis lietuvių liaudies žaidimų (žaidimas) pradedami skaičiuotėmis, baigiami fantų išpirkimu (neatlikęs užduoties žaidimo dalyvis turi atlikti bausmę – įveikti naują užduotį).
19 amžiuje žaidimų aprašymų pateikė S. Daukantas, L. A. Jucevičius, M. Valančius ir kiti. 20 amžiaus duomenis apie žaidimus pradėjo rinkti tautosakininkai, etnografai. Daugiausia medžiagos apie 20 amžiaus žaidimus sukaupta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne. Pirmuosius istoriografiniu požiūriu svarbius vaikų ir jaunimo žaidimų rinkinius (200 žaidimų) 1911–14 išleido M. Grigonis. Vėliau žaidimų publikuota tautosakos įvairiose rinktinėse, atskirais leidiniais. Seniausiųjų Lietuvos žaislų ir žaidimų klasifikaciją yra sudaręs archeologas P. Blaževičius (gimė 1978).
L: Lietuvių tautosaka t. 5 Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai Vilnius 1968; The Study of Games New York 1971.
1759