Žálgirio mšis, Grünwaldo mūšis (Griùnvaldo mšis), Tannenbergo mūšis (Tànenbergo mšis; Eglkalnio mšis), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenių mūšis su Vokiečių ordino kariuomene. Vienas didžiausių vidurinių amžių Europoje. Įvyko 1410 07 15 Vokiečių ordino valdose, prie Grünwaldo (lietuviškai Žalgiris, lenkiškai Grunwald) ir Tannenbergo kaimų, apie 80 km į pietryčius nuo Marienburgo (dabar Malborkas). Viena mūšio priežasčių – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas parėmė 1409 prieš Vokiečių ordino valdžią sukilusius žemaičius. 1409 08 14 prasidėjo vadinamasis Didysis karas, kai Vokiečių ordinas įsiveržė į Lenkijos Dobrynės žemę. Abi pusės Europoje ėmėsi aktyvios diplomatinės kovos ir propagandos; tarpininkavo Čekijos karalius ir Vokietijos imperatorius Vaclovas IV. Vytauto ir Jogailos sąjungos nepavyko išardyti ir Vengrijos karaliui Zigmantui I.

Žalgirio mūšis (raižinys, 1483, Dieboldo Schillingo Berno kronikos iliustracija)

Krokuvos universiteto rektorius Stanisławas Skalbmierzas 1410 pirmoje pusėje paskelbė traktatą Apie teisingą karą, kuriame moksliškai pagrindė svarbią Lietuvai tezę: pagonys turi teisę turėti savo valstybę ir ją ginti, o krikščionys negali jos be svarbios priežasties pulti. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila Europos monarchams rašė laiškus, kuriuose aiškino karinės konfrontacijos priežastis. Vokiečių ordinas siuntinėjo Lenkijai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priešiškus raštus popiežiui, Vakarų Europos valdovams, karui telkė riterius iš Europos, ragino Livonijos ordiną pulti Lietuvą. Žygio planą Vytautas su Jogaila aptarė 1409 pabaigoje Lietuvos Brastoje; nutarta, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenės susijungs prie Vyslos ir užims Vokiečių ordino sostinę Marienburgą.

Žalgirio mūšio inscenizacijos dalyviai (2018 07 14)

Sąjungininkų kariuomenė turėjo, pasak lenkų kronikininko J. Długoszo, apie 90 vėliavų (pulkų): Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės apie 40, Lenkija apie 50; padėjo J. Žižkos čekų ir totorių daliniai. Sąjungininkų kariuomenės vyriausiasis vadas buvo Jogaila, mūšiui faktiškai vadovavo Vytautas (jo žymiausi karvedžiai buvo Vilniaus seniūnas Manvydas Albertas ir Smolensko bei Mstislavlio trijų pulkų vadas Jogailos brolis Lengvenis Algirdaitis). Vokiečių ordino (52 vėliavos) ir samdytosios kryžininkų kariuomenės santykis su Sąjungininkų kariuomene – maždaug 2:3 (Sąjungininkų kariuomenė buvo apie 1,5 karto didesnė), bet Vokiečių ordino kariuomenė (vyriausiasis vadas – didysis magistras Ulrichas von Jungingenas) buvo kone stipriausia Europoje. Sąjungininkų kariuomenės vadovybė nusprendė sumušti kryžiuočius jų pačių teritorijoje.

1410 06 03 Lietuvos kariuomenė, pradėjusi žygį iš Vilniaus, pasiekė Gardiną, vėliau Narevo (Naura) žiotis ties Vysla. 07 03 ji Mazovijoje, prie Czerwinsko susijungė su atvykusia Jogailos vadovaujama Lenkijos kariuomene, persikėlė per Vyslą ir žygiavo į Vokiečių ordino valdas. 07 10 ties Kauerniku pasiekė Dravantos upę, už kurios laukė Vokiečių ordino kariuomenė. Nenorėdami toje vietoje kautis, Sąjungininkai pasuko link Tannenbergo ir Grünwaldo.

Žalgirio mūšio laukas. Paminklas (1960, skulptorius Jerzy Bandura, architektas Witoldas Cęckiewiczius)

07 15 rytą priešų kariuomenės susitiko tarp Tannenbergo (Tanenberas) ir Ludwigsdorfo (Liudvigsdorfas; schema). Lenkijos kariuomenė (mūšiui tiesiogiai vadovavo Zbignewas ir Zindramas, Jogaila visą laiką buvo štabavietėje – palapinėje ant kalvos) išsirikiavo kairiajame, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – dešiniajame sparne; Sąjungininkai pulti delsė, kariai laukė pavėsyje; Jogailos palapinėje buvo laikomos šv. Mišios. Į Sąjungininkų kariuomenės stovyklavietę atvykę Vokiečių ordino pasiuntiniai pagal riterių papročius atnešė du kalavijus ir pareiškė, kad didysis magistras kviečia kautis. Po Vokiečių ordino patrankų šūvių kariuomenės taip suartėjo, kad patrankos tapo nebereikalingos. Mūšį pradėjo lietuviai, Vokiečių ordinas smarkiausiai puolė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karius. Po valandos kautynių dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės (ir totoriai) su Vytautu pasitraukė, likusieji kovėsi kartu su lenkais.

Pasitraukimo manevrą (perimta iš totorių) Vytautas panaudojo Vokiečių ordino pulkams išsklaidyti; riteriai, persekiodami lietuvius, išardė savo rikiuotę. Kai į mūšį grįžo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karius vijęsi kryžiuočiai ir didysis magistras į kovą pasiuntė 16 atsarginių samdinių pulkų, sąjungininkų kariuomenės padėtis tapo kritiška; kryžiuočiai jau giedojo pergalės giesmę. Centre narsiai kovėsi sunkioji lenkų raitija, Vytautas pasiuntė savo atsargos dalinius, sugrįžus po taktinio manevro lietuviams, persitvarkiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė netikėtai smogė išsklaidytų gretų priešui iš sparno.

Žalgirio mūšio inscenizacijos dalyviai (2018 07 14)

Į pavakarę Vokiečių ordino kariuomenė, nespėjusi pasitraukti, buvo apsupta ir visiškai sumušta. Žuvo, manoma, apie 200 riterių, Ulrichas von Jungingenas, maršalas Friedrichas von Wallenrodas, didysis komtūras Konradas von Lichtensteinas, dauguma Vokiečių ordino valstybės komtūrų (likę gyvi paimti į nelaisvę), daugybė karių; vėliau daug kryžiuočių ir jų talkininkų žuvo nuo persekiotojų, daug paimta į nelaisvę (tarp jų – Vokiečių ordino maršalas, būsimasis didysis magistras Michaelis Küchmeisteris von Sternbergas). Sąjungininkams atiteko Vokiečių ordino vėliavos. Žalgirio mūšio pergalingą baigtį didžiąja dalimi nulėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės taktika – reikšminga vidurinių amžių karo meno naujovė. Lėmė Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų organizuotumas bei greita kariuomenės mobilizacija.

Gediminaičiai pusbroliai Vytautas ir Jogaila tapo vienais žymiausių Europos karvedžių ir politikų. Buvo palaužta Vokiečių ordino karinė ir politinė galia, sužlugdyti jo planai sukurti Baltijos kraštuose kolonijinę didvalstybę ir įsigalėti Rytų ir Vidurio Europoje. Po Žalgirio mūšio prasidėjo Vokiečių ordino smukimas, liko neaiški jo misija. Baigėsi apie 200 metų trukęs Vokiečių ordino karinis veržimasis į Lietuvą bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, lietuvių tautos naikinimas. Pergalė sustiprino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos tarptautinį autoritetą ir jų galią.

Žalgirio mūšis (aliejus, 1878, dailininkas J. Matejko, Varšuvos nacionalinis muziejus)

Žalgirio mūšio monumentas Krokuvos J. Matejkos aikštėje (pastatytas 1910, skulptorius A. Vivulskis, 1939 nugriautas, 1976 atstatytas, skulptorius Marianas Koneczny)

Po mūšio pailsėjusi Sąjungininkų kariuomenė 07 18 pradėjo žygį į Marienburgą. Pakeliui be kovos pasidavė Prūsijos pilys ir miestai. Net Kulmo, Pamedės, Varmės ir Sembos vyskupai pripažino Lenkijos karaliaus valdžią. Tik 07 26 (kitais duomenimis, 07 20) pradėta vienos galingiausių pasaulyje Marienburgo pilies apsiaustis. Per tą laiką Vokiečių ordinas gavo paramos iš Vakarų, atvyko Livonijos ordino dalinys, gausiai Vokiečių ordiną finansavo turtingas Dancigo (dabar Gdanskas) miestas; pilies gynybą sumaniai organizavo energingas Švietės (Schwietze) komtūras, būsimasis naujasis Vokiečių ordino didysis magistras Heinrichas von Plauenas. Ilga apgultis alino išvargusią Sąjungininkų kariuomenę, trūko maisto, arkliams pašarų, prasidėjo vadų nesutarimai, plito ligos. Po dviejų mėnesių Sąjungininkų kariuomenė atsitraukė, dėl to nepajėgta išlaikyti užimtų pilių ir miestų (Vytauto kariuomenė buvo užėmusi dalį Prūsijos rytinių žemių, kurias raštuose vadino savo tėvonija; į pilių įgulas skyrė ir prūsų vitingus).

1411 02 01 sudaryta Torunės taika buvo sustabdyta kariškai ir ūkiškai sužlugdyto Vokiečių ordino ekspansija. Kariniai konfliktai ir teritoriniai klausimai buvo išspręsti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės naudai 1422 Melno taikos sutartimi, ja nustatyta nuolatinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino valstybės siena. Rytų Europoje pasikeitė jėgų santykis.

https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=zalgirio_musis

Žalgirio mūšis (raižinys, 1483, Dieboldo Schillingo Berno kronikos iliustracija)

L: M. Jučas Žalgirio mūšis Vilnius 31999; H. Boockmann Vokiečių ordinas: Dvylika jo istorijos skyrių Vilnius 2003; W. Urban Žalgiris ir kas po jo. Lietuva, Lenkija ir Vokiečių ordinas – nemirtingumo beieškant Vilnius 2004; A. Bumblauskas, B. Čerkas, I. Marzaliuta Žalgirio mūšis – tautų mūšis Vilnius 2011; S. Ekdahl Ieškant 1410 m. Žalgirio mūšio lauko. Nauji 2014–2019 m. tyrimai su metalo ieškikliais Vilnius 2019.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką