Žalsvàsis šaltnis, povandeninis karstinis urvas-versmė Pasvalyje, Lėvens kairiajame krante, 400 m žemiau Svalios žiočių. Hidrogeologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (nuo 2000). Plotis 6,5 m, gylis 20 m; giliausias Lietuvos urvas.
Susidaręs gipso ir dolomito storymėje ištirpus gipso sluoksniams. Urvo pirmasis šulinys (plotis 5 m) 8 m gylyje išsišakoja į dvi grotas. Aenigmos grota (plotis 5–12 m) nuožulniai leidžiasi iki 16 m, Saulėtoji (5–10 m) – iki 15 m gylio; jos gale siauras vertikalus plyšys veda į Žemutiniąją grotą 20 m gylyje. Iš urvo tekanti mineralinė versmė (ištryškusi smegduobėje) įteka į Lėvens upę; besiveržiantis vanduo salpoje suformavo kelių metrų ilgio vagą, jos dugne besikaupiančios pilkai žalsvos nuosėdos suteikia šaltiniui žalsvą atspalvį. Šalia yra gipso ir dolomito luitų. Žalsvojo šaltinio dugne ir grotose vandens tėkmės nesijaučia, natūrali šviesa saulėtą dieną beveik nejuntama, skliauto struktūra nestabili.
Žalsvasis šaltinis (2017)
Šaltinio vanduo kalcio sulfatinis, hidrokarbonatinis, mažai mineralizuotas (bendroji mineralizacija – 2,4 g/l). Šaltas (temperatūra 7,5 °C), skaidrus, turi sieros vandenilio kvapą. Labai kietas (bendrasis kietumas 33,61 mg-ekv/l, sulfato jono koncentracija 1,29 g/l). Šaltinis ir 10–12 m Lėvens atkarpa, kur jis įsilieja į upę žiemą neužšąla; čia žiemoja antys. Vandens debitas 64,24 l/s (vienas vandeningiausių Lietuvoje).
Žalsvasis šaltinis (2005)
Žalsvasis šaltinis susiformavo 20 a. 5 dešimtmečio pabaigoje. Saugomas nuo 1985. Žalsvąjį šaltinį pirmasis aprašė A. Linčius (1989), vandens cheminę sudėtį tyrė V. Narbutas (1993, 1998, su kitais), urvą – rusų (Aleksejus Aksionovas, 2006) ir lietuvių (Vytis Vilkas, 2007) speleologai–narai.
Žalsvasis šaltinis
-Žaliasis šaltinis; -Didysis šaltinis; -Pasvalio mineralinio vandens šaltinis
1576