Žemaitijà, istorinė, geografinė ir etnografinė Lietuvos dalis. Šiuo metu – teritorija, kurioje gyvena žemaičiai. Praeityje ne visada buvo siejama su šia etnine grupe. 10–11 a., suirus pirminei bendruomenei, didėjant turtinei nelygybei, susidarė feodalinė visuomenė; ji išlaikė daug karinės demokratijos bruožų. 1219 Lietuvos–Voluinės sutartyje minimi Žemaitijos vyresnieji kunigaikščiai Erdvilas ir Vykintas. 13 a. viduryje kunigaikščiai (žymiausias – Vykintas) kovojo su Mindaugu dėl Lietuvos valdymo (Mindaugo priešininkų koalicija). Žemaitijos svarbiausios žemės 13–14 amžiuje: Ariogala, Betygala, Karšuva, Knituva, Kražiai, Kulėnai, Laukuva, Medvėgalis, Raseiniai, Šiauliai, Tverai, Vangiai, Veižiai, Viduklė. Pajūrio sritį (su Klaipėda, be Palangos ir Šventosios žemių) 13 a. viduryje užgrobė Livonijos ordinas. Lietuvos didieji kunigaikščiai 13 a. atėmė iš Žemaitijos kunigaikščių valdžią, bet rėmė žemaičių kovą su Livonijos ir Vokiečių ordinu, į vidaus socialinius ekonominius reikalus nesikišo; juos tvarkė vietos gausūs bajorai.

Žemaitijos didysis herbas

Žemaitija Olauso Magnuso žemėlapyje Carta marina (detalė, 1539)

14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Žemaitija vadinta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija tarp Baltijos ir Nevėžio upės (ten gyveno ir aukštaičių), o tos teritorijos gyventojai – žemaičiais. 1382 Dubysos sutartimis, 1398 Salyno sutartimi ir 1404 Raciążo sutartimi Jogaila, po to Vytautas Žemaitiją buvo perleidę Vokiečių ordinui, nors šis valdė sąlygiškai. 1409 Žemaitija išsivadavo iš Vokiečių ordino valdžios (žemaičių sukilimai). Dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų 14 a.–15 a. pradžioje Žemaitijos pakraščiai iš dalies virto dykra. Po pergalingo Žalgirio mūšio (1410) 1411 Torunės taika ir galutinai 1422 Melno taika Vokiečių ordinas atsisakė pretenzijų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomą Žemaitiją, bet ir toliau tebevaldė pajūrio sritį su Klaipėda. 1413 Žemaitijos gyventojus pradėta krikštyti, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu 1417 įsteigta Žemaičių vyskupija. Dėl smarkių kovų su Livonijos ir Vokiečių ordinais, sukilimų prieš vietos dvarininkus (žemaičių valstiečių sukilimai) ir kitų priežasčių Žemaitijoje susiklostė šiek tiek kitokia socialinė ekonominė ir administracinė tvarka.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas suteikia Žemaitijos vyskupui ir kapitulai žemės ir žmonių (1421 06 22, Trakai)

Žemaitijos seniūnijos herbas (16 a. pabaiga; iš B. Poprockio Herby rycerstwa polskiego Krokuva 1858)

Čia baudžiava buvo lengvesnė nei Aukštaitijoje: daug valstiečių nėjo lažo, buvo činšininkai, buvo daug išeivinių valstiečių, todėl Žemaitijoje 18 a. pabaigoje–19 a. pirmoje pusėje buvo labiau plėtojama raštija, joje 19 a. pirmoje pusėje kilo bajorų demokratinis ir nacionalinis sąjūdis. Kai po 1413 Lietuvos rytinė dalis buvo suskirstyta į vaivadijas, Žemaitija liko seniūnija (Žemaitijos seniūnija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didieji kunigaikščiai bajorams teikė Žemaitijos privilegijas, joje nebuvo daromos ir 16 a. vidurio ūkio, teismų, administravimo reformos. 1790 buvo 46 751 dūmas (14 % jų miestuose ir miesteliuose), gyveno apie 327 000 žmonių. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Žemaitija atiteko Rusijai (nuo 1843 įėjo į Kauno guberniją). Dauguma socialinių ekonominių krašto ypatumų išnyko rinkos ekonomikos laikotarpiu.

koplytstulpis Žemaitijos sodyboje (Petraičiai, Židikų seniūnija, 1938; Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus)

L: J. Kiaupienė Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XV–XVIII a. Vilnius 1988; G. Błaszczyk Żmudz w XVII i XVIII wieku Poznań 1985.

683

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką