žẽmė, senovės baltų teritorinis politinis vienetas.
Iš baltų žemių anksčiausiai žinomos kuršių žemės: 9 a. jų buvo 5, 13 a. – 9. Šios, lietuvių, prūsų, žiemgalių, jotvingių, sūduvių, žemaičių žemės 12–13 a. sudarė atskiras baltų žemių konfederacijas.
Lietuvoje žemės gyvavo klasinės visuomenės susidarymo (9–12 a.) ir ankstyvojo feodalizmo (13 a.–14 a. pirma pusė) laikotarpiais. Susidėjo iš apylinkių arba pilių apygardų, šios – iš teritorinių bendruomenių – laukų, tvarkomų savo sueigų – kuopų. Santykius tarp apylinkių ir su kitomis žemėmis tvarkė žemės sueiga; joje didžiausią įtaką turėjo kilmingieji. Ji rūpinosi žemės svarbiausiais reikalais. Žemės gentinė diduomenė išnaudojo patriarchalinius vergus ir vis labiau bendruomenių duodamas dovanas vertė duokle. Žemės valdovas – viešpats. 11–12 a. jis tapo paveldimuoju kunigaikščiu (vadintu kunigu); tai sparčiau vyko dabartinėje Pietų ir Rytų Lietuvoje, kur susidarė žemių junginiai (Lietuva, Deltuva, Nalšia), valdomi kunigaikščių hierarchijų. Jos sutrukdė tokiems junginiams susidaryti iš Žemaitijos ir Vidurio Lietuvos žemių: Upytės, Paštuvos, Josvainių, Junigėdos, Neries. Jos tiesiog buvo prijungtos prie Lietuvių žemių konfederacijos (jai kurį laiką priklausė Žemaičių žemių konfederacija), iš kurios kūrėsi Lietuvos valstybė. Genčių sąjungos teritorijoje buvo keletas ar keliolika įvairaus dydžio žemių.
Susikūrus valstybei daugumos žemių kunigaikščiai buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o žemės ar didesni teritoriniai vienetai virto valsčiais.
683