Žẽmės branduolỹs, Žemės centre esanti geosfera. Nuo apatinės mantijos jį skiria Gutenbergo riba. Branduolys sudaro apie 16,9 % Žemės tūrio ir 32,2 % masės. Susidarė prieš apie 4,5 mlrd. m. vykstant Žemės diferenciacijai – sunkiesiems elementams (geležiai, nikeliui ir kitiems) nugrimzdus į Žemės centrą. Skirstomas į išorinį (gylis 2900–5150 km) ir vidinį (5150–6370 km). Vidinį branduolį nuo išorinio pirmą kartą atskyrė danų seismologas I. Lehmannas (1936) pagal seisminių bangų atspindį nuo vidinio branduolio ribos. Apie 1220 km storio kietą vidinį branduolį sudaro geležis (apie 80 %) ir nikelis su nedidele kitų elementų priemaiša. Vidinio branduolio tankis apie 12 600–13 000 kg/m3, temperatūra apie 5400–6000 °C. Dėl aukšto slėgio (330–360 GPa) geležis nesilydo, todėl jis yra kietas. Manoma, vidinis branduolys susidarė iš kietojo kūno savybių turinčios plazmos ir sukasi šiek tiek greičiau nei kitos geosferos. Apie 2300 km storio išorinis branduolys susiformavo iš skysto geležies ir nikelio lydinio su 5–15 % lengvesnių elementų (deguonies, silicio, magnio, sieros, anglies, vandenilio) priemaiša. Jo skystasis būvis nustatytas pagal seisminių bangų sklidimą. Išorinio branduolio tankis apie 9900–12 200 kg/m3, temperatūra apie 4000–5000 °C.
branduolio sandara (schema): 1 – išorinis branduolys, 2 – vidinis branduolys, 3 – Gutenbergo riba
Žemei auštant skysta išorinio branduolio masė pamažu kietėja ir virsta vidiniu branduoliu (vidinis branduolys padidėja apie 1 mm per metus).
Metalų judėjimas skystame išoriniame branduolyje sukelia Žemės magnetinį lauką, kuris apsaugo Žemę nuo kosminių spindulių ir išlaiko atmosferą. Šiaurės ir Pietų poliai – priešingos Žemės magneto pusės. Išorinio branduolio pasisukimai gali keisti magnetinių polių kryptį.
2276