žẽmės refòrmos, agrãrinės refòrmos, valstybiniai valdžios vykdomi kryptingi žemės nuosavybės ir žemės naudojimo sistemų, žemės ūkio struktūros, agrararinių santykių pertvarkymai.
Tikslai
Vykdomos politiniais, ekonominiais ir (ar) socialiniais tikslais. Žemės reformos politiniai tikslai gali būti, pvz., išlaisvinti valstiečius iš baudžiavos ar kitokios priklausomybės, padidinti jų palankumą valdžiai, įvykdyti žemės nacionalizaciją, privatizaciją, restituciją.
Ekonominiai tikslai – skatinti žemės ūkio pažangą, didinti jo produktyvumą ir pajamas, maisto produktų gamybą, ūkininkų galimybę gauti paskolas, sukurti optimalaus dydžio konkurencingus ūkius ir kita.
Socialiniai tikslai – gerinti žemdirbių socialinę padėtį, perskirstyti nacionalines pajamas ir turtą jų naudai, mažinti jų skurdą (agrararinėse šalyse perskirstomosios žemės reformos bežemių, mažažemių, nuomininkų ir žemės ūkio darbininkų naudai, atlygintinai ar neatlygintinai paimant žemę iš stambių žemvaldžių, yra viena pagrindinių priemonių socialinei nelygybei ir skurdui mažinti) ir kita.
Žemės reformos gali apimti ir žemės ūkio infrastruktūros, mokesčių, kredito, kooperacijos, kitų agrarinių santykių pertvarkymą.
Istorija
Žemės reformos žinomos nuo antikos laikų. 6 a. prieš Kristų Atėnuose Solono žemės reforma panaikino valstiečių skolas ir sugrąžino jiems žemę, įkeistą už šias skolas kreditoriams. 2 a. prieš Kristų senovės Romoje brolių Grakchų inicijuota žemės reforma siekė nusavinti žemės perteklių iš stambiųjų žemvaldžių ir jį perskirstyti smulkiųjų žemdirbių naudai, sumažinti žemės trūkumą kolonizuojant naujas žemes.
17–19 a. žemės reformos daugiausia vykdytos panaikinant baudžiavą, išlaisvinant valstiečius ir kuriant kapitalistinius agrarinius santykius, 20 a. – nustatant žemės valdos didžiausią plotą, mažinant stambias (dvarininkų, bažnytines ir kitas) žemės valdas ir stiprinant smulkiųjų ir vidutiniųjų valstiečių ūkius.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmoji žemės reforma buvo 16 a. feodalinė Valakų reforma, ji įtvirtino žemės ūkyje baudžiavinius santykius. Baudžiava Klaipėdos krašte ir Užnemunėje panaikinta 1807, kitose Lietuvos dalyse ją panaikino 1861 valstiečių reforma. Ši reforma suteikė valstiečiams asmens ir judėjimo laisvę, teisę išsipirkti žemę ir ja disponuoti, rinktis ekonominę veiklą, tvarkyti savo turtą, sudaryti sutartis, spręsti šeimos klausimus. Įvesta valstiečių savivalda (keli kaimai sudarė seniūniją, kelios seniūnijos – valsčių). Valstiečiams leista išpirkti ar naudoti činšo (amžinosios nuomos) teise savo skirtinę žemę. Dvarų samdiniams (bernams, kumečiams) skirta po 3 dešimtines skirtinės žemės. 1869 prasidėjo paskutinis reformos etapas – valstiečių ūkių žemę imta atriboti nuo dvarininkų ir valstybės žemių patikslinant jų ribas ir sudarant planus.
Iki 20 a. pradžios Kauno gubernijoje atribota apie 70 %, Vilniaus gubernijoje – apie 90 % visos valstiečių ūkių žemės. 1907–14 Stolypino reforma (nebaigta kilus Pirmajam pasauliniam karui) sustiprino kapitalizmą žemės ūkyje, suintensyvino žemės ūkio gamybą. Gatvinius kaimus imta skirstyti į vienkiemius sukuriant nuo kitų žemės naudotojų nepriklausomą valstiečio ūkį. Vilniaus ir Kauno gubernijose į vienkiemius išskirstyta 2460 kaimų (apie 20 % bendro jų skaičiaus), kaime pirmą kartą pradėta sudarinėti žemėtvarkos projektus pagal geodezinių matavimų duomenis.
1919–39 Lietuvos žemės reforma (svarbiausi iniciatoriai – M. Krupavičius, A. Rimka) įvykdyta siekiant aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, sutvarkyti ūkių žemėvaldą, padidinti smulkių ir vidutinių ūkių ekonominį gyvybingumą, sumažinti svetimos (ypač lenkų) dvarininkijos politinę ir ekonominę įtaką šalyje. 1919 06 Lietuvos kariuomenės savanoriams suteikta teisė nemokamai gauti 8–20 dešimtinių iš buvusių majoratinių žemių.
Žemės reformos įstatymo projektas priimtas 1920, 1922 jį patvirtino Steigiamasis Seimas. Dvarų (ir dvasininkų) valdomos žemės plotas apribotas iki 80 ha (nuo 1929 – 150 ha), o už šią normą didesni žemės plotai atlygintinai nusavinti (dvarininkams už juos atlygino valstybė, bet kompensacija buvo apie 20 kartų mažesnė už realią žemės vertę). Nusavinta 76,7 % dvarininkų žemių, valstiečiams išdalyta apie 459 000 ha žemės, ją gavo 38 747 bežemiai ir 26 367 mažažemiai (visiems norintiems žemės neužteko, jos negavo 30,2 % pateikusiųjų prašymus). Naujakurių (buvusių bežemių) ūkiams suteikta materialinė parama įsikurti. 12 608 žemės sklypai paskirti kaimo amatininkams, miestų ir miestelių gyventojų daržams, sodininkystės ūkiams, žvejams. Gavusieji žemės turėjo mokėti valstybei išpirkos mokesčius lygiomis dalimis per 36 metus (18–252 Lt už 1 ha pagal žemės kokybę, tai yra 6–7 kartus mažiau už realią jos kainą), iš viso 34 mln. Lt, bet faktiškai iki 1940 sumokėta 4 mln. litų.
leidinio Žemės reformos įstatymai viršelis (1922; Kauno apskrities viešoji biblioteka)
Buvo paspartintas kaimų skirstymas į vienkiemius (nuo 1925 jis tapo priverstinis), naikinami rėžiai, kad valstiečiai ūkininkautų racionaliau. Iki 1940 pradžios į vienkiemius išskirstyti 6993 kaimai, sukurta 159 118 vienkiemių, neišskirstyta liko 2600 kaimų (8 % šalies ūkių). Reforma teigiamai paveikė žemės ūkio gamybą, sustiprino vidutinį ūkininkų sluoksnį, bet nebaigta dėl sovietų okupacijos. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte žemės reforma vykdyta 1920–36. Žemės valda dvarininkams apribota 160–300 ha, ją viršijanti žemė 35 ha sklypais buvo dalijama Lenkijos kariams ir parduodama valstiečiams (iki 1936 išdalyta ir parduota 234 270 ha), buvo likviduojami servitutai.
Sovietinė žemės reforma vykdyta 1940–41 ir 1944–48. 1940 07 22 paskelbta žemės nacionalizacija, valstiečių ūkiams nustatyta žemės valdos didžiausia norma – 30 ha, ją viršijančią žemę okupacinė valdžia nusavino, išdalydama bežemiams ir mažažemiams (iki 1940 10 20 išdalyta 393 200 ha 75 300 bežemių ir mažažemių), skirdama tarybiniams ūkiams (buvusiuose dvaruose), kolūkiams ir kitiems valstybiniams ūkiams steigti. Naujakuriai buvo atleisti nuo žemės ūkio mokesčių, gavo paskolas įsikurti ir gyvuliams įsigyti. Valstiečių ūkiams visiškai (mažesniems kaip 5 ha ūkiams) ar iš dalies (didesniems) panaikintos skolos už žemę bankams.
Per nacių okupaciją 1940–41 sovietų nacionalizuota žemė grąžinta buvusiems savininkams ar perduota vokiečių kolonistams.
1944–48 sovietų reforma buvo tęsiama (t. p. ir Klaipėdos krašte), iš nusavintos žemės sudarytas 1 575 100 ha valstybinis žemės fondas, iš kurio 688 500 ha išdalyta 96 330 bežemiams ir mažažemiams (laikinai duodant jiems tiek žemės, kad susidarytų 10–15 ha ūkiai), kita dalis – kolūkiams, tarybiniams ūkiams, mašinų ir tr aktorių stočių, įmonių ir įstaigų pagalbiniams ūkiams, miško ūkiui ir kita. Valstybė perskirstė ir gyvulius, žemės ūkio mašinas, padargus, inventorių. 1948 pradžioje 3 323 900 ha žemės (77,9 %) naudojo valstiečių ūkiai, 100 400 ha (2,4 %) – kolūkiai, 225 200 ha (5,3 %) – tarybiniai ir kiti valstybiniai ūkiai, 150 900 ha (3,5 %) – įmonių ir įstaigų pagalbiniai ūkiai, 466 200 ha (10,9 %) liko nepaskirstyta žemės valstybiniame fonde. 1948–51 įvykdyta prievartinė kolektyvizacija prievarta sujungė į kolūkius daugiau kaip 336 700 valstiečių ūkių ir iš esmės pakeitė žemės ūkio struktūrą: jau 1951 individualūs valstiečių ūkiai ir kolūkiečių sodybiniai ūkiai naudojo 7,6 % žemės, kolūkiai – 78,6 %.
1991 prasidėjo restitucinė Lietuvos Respublikos žemės reforma (tęsiama ir 21 a. pradžioje), kuria siekiama atkurti žemės privačią nuosavybę, grąžinti buvusiems savininkams ir jų paveldėtojams SSRS okupacijos metais atimtą žemę ir perduoti valstybinę žemę kaimo gyventojams (neatlygintinai, parduodant ar išnuomojant). Pradžia šia kryptimi (negrąžinant žemės privačios nuosavybės, bet suteikiant teisę naudotis žeme ir ją paveldėti) padaryta 1989, pradėjus kurti valstiečių ūkius, ir 1990, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nutarimu leidus suteikti kaimo gyventojų sodybų sklypams iki 2–3 ha žemės. Iki 1991 rudens įkurti 5138 valstiečių ūkiai, jiems suteikta 86 400 ha žemės, o 465 800 sodybinių sklypų skirta daugiau kaip 932 000 ha. 1991 priėmus Žemės reformos įstatymą sovietų metais atimtos žemės grąžinimas apribotas 80 ha, iš jų 50 ha galėjo sudaryti žemės ūkio naudmenos (nuo 1997 – 150 ha, įskaitant miškus ir vandens telkinius). Buvusiems savininkams ir jų paveldėtojams žemė grąžinama natūra (turėtoje vietoje), ekvivalentine natūra (kitoje vietoje) ar išmokama piniginė kompensacija. Iki 2014 nuosavybės teisės į žemę, mišką, vandens telkinius atkurtos 762 300 asmenų (97,5 % pateikusių prašymus) į 3 993 000 ha plotą, iš jų 646 900 asmenų grąžinant natūra 3 345 100 ha, o 115 400 – išmokant piniginę kompensaciją už 647 900 hektarų. 2013 privati žemė sudarė 83,2 % (3 283 700 ha) žemės ūkio paskirties ir 34,4 % (679 100 ha) miškų ūkio paskirties žemės, valstybinė – 16,8 % (662 300 ha) žemės ūkio paskirties ir 65,6 % (1 296 900 ha) miškų ūkio paskirties žemės. Iki 2019 01 pateikta 787 850 piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į 4,024 mln. ha turėtos žemės kaimo vietovėse, 45 772 piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę miestuose (nuosavybės teises liko atkurti 4766 asmenims į 6554 ha kaimo vietovėse ir 6051 asmeniui į 3367 ha miestuose). Iki 2019 01 nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimas iš esmės yra baigtas – nuosavybės teisės atkurtos į 99,95 % piliečių prašymuose nurodyto ploto. Reformą vykdo Nacionalinė žemės tarnyba.
1575
-reformos