žemietijos

žemietjos, zestvos (rus.), 1864–1918 Rusijos imperijos gubernijų, apskričių, 1917–18 – ir valsčių savivaldybės. 1864–70 įvestos 34, iki 1914 – 43 gubernijose. Ten, kur nevyravo bajorai rusai (Baltijos šalyse, Lenkijoje, Vidurinėje Azijoje, Sibire), žemietijų steigti neleista. Svarbiausios institucijos – gubernijų, apskričių, valsčių žemietijų susirinkimai ir jų renkamos žemietijų valdybos. Gubernijų žemietijų valdybų pirmininkus tvirtindavo vidaus reikalų ministras, apskričių – gubernatorius. Žemietijų institucijose vyravo dvarininkai. 1890 06 nuostatais įvestos trys luominės rinkėjų kurijos: apskričių žemvaldžių bajorų, miesto nekilnojamojo turto savininkų ir rinkikų, skiriamų gubernatoriaus iš kaimo seniūnijų renkamų kandidatų. Žemietijos steigė pradines mokyklas, gimnazijas, mokytojų seminarijas, ligonines, vaistines, smulkaus kredito kasas (nuo 1904), organizavo įvairius kursus, statistinius tyrimus, tiesė kelius. Žemietijų reikmėms buvo renkami mokesčiai. Apie jas telkėsi liberalūs visuomenės sluoksniai, kurie pritarė Spalio septynioliktosios manifestui (1905). Po Vasario revoliucijos (1917) žemietijos rėmė Laikinąją vyriausybę ir varžėsi su bolševikų steigiamomis tarybomis. Po Spalio perversmo (1917) iki 1918 07 panaikintos.