Žemutnė Saksònija (Niedersachsen), federacinė žemė Vokietijos šiaurės vidurinėje dalyje. Šiaurėje prieina prie Šiaurės jūros, vakaruose ribojasi su Nyderlandais.
Žemutinės Saksonijos kraštovaizdis; Wellingholzhausenas (Osnabrücko apskritis)
Plotas 47 618 km2 (antra pagal dydį, po Bavarijos, Vokietijos žemė). 8,03 mln. gyventojų (2021).
Centras – Hannoveris (535 900 gyventojų, 2021; aglomeracijoje 1,29 mln. gyventojų).
Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2021): Braunschweigas (248,8), Oldenburgas (170,4), Osnabrückas (165,0), Wolfsburgas (123,9), Göttingenas (116,6), Salzgitteris (103,7), Hildesheimas (100,3).
Prie Weserio žemupio ir estuarijos yra Žemutinės Saksonijos žemės apsupti Bremeno ir Bremerhaveno miestai, sudarantys Brėmeno žemę.
Žemutinės Saksonijos šiaurinę ir vidurinę dalį užima Šiaurės Vokietijos žemumos vakarinė dalis. Jos paviršius žemas (dažniausias aukštis mažiau kaip 100 m), susidaręs iš ledyninių nuogulų; vyrauja zandrinės ir aliuvinės lygumos, yra moreninių kalvų (Žemutinės Saksonijos rytinėje dalyje – kalvota Lüneburgo dykynė, didžiausias aukštis 169 metrai). Žemutinės Saksonijos pietuose žemuma pereina į Vidurio Vokietijos kalnuotąją sritį – Žemutinės Saksonijos teritorijai priklauso Harzo kalnų šiaurės vakarinė dalis (joje yra Žemutinės Saksonijos aukščiausia vieta – Achtermannshöhės kalnas, 971 m), Weserio kalnai, Teutoburgo Miško kalvagūbrio dalis.
Šiaurės jūros krantai – vatai ir maršos; prie Žemutinės Saksonijos šiaurės vakarinių krantų nutįsusi žemų Rytų Fryzų salų grandinė.
Žemutinės Saksonijos klimatas vidutinių platumų jūrinis, šiltas; sausio vidutinė temperatūra 0–1,5 °C, liepos 16–17 °C, per metus žemumose iškrinta 600–800 mm kritulių, kalnuose iki 1000 milimetrų.
Daugiau kaip pusė Žemutinės Saksonijos teritorijos priklauso Weserio ir jo intakų (didžiausias – Alleris) baseinui. Žemutinės Saksonijos šiaurės rytuose teka Elbės žemupys; upe eina Žemutinės Saksonijos riba su Meklenburgo‑Pomeranijos, Hamburgo, Šlėzvigo‑Holšteino žemėmis.
Žemutinės Saksonijos vakaruose į Šiaurės jūrą teka Emsas. Per Žemutinės Saksonijos teritoriją eina Vidurio Vokietijos kanalas, Dortmundo‑Emso kanalas, Kranto kanalas. Daug melioruotų pelkių (didelė durpynų dalis išeksploatuota).
Vyraujantys dirvožemiai: jauražemiai, Žemutinės Saksonijos šiaurėje – durpžemiai, upių slėniuose ir pajūryje – salpžemiai ir šlynžemiai, Žemutinės Saksonijos pietinės dalies aukštumose – išplautžemiai, Harzo ir Weserio kalnuose – akmenuoti rudžemiai.
Miškai užima apie 20 % Žemutinės Saksonijos teritorijos, daugiausia jų Žemutinės Saksonijos pietuose ir Lüneburgo dykynėje. Waddenzės įlankos Žemutinės Saksonijos nacionalinis parkas (įkurtas 1986; kartu su kitais Waddenzės įlankos nacionaliniais parkais Vokietijoje ir saugoma įlankos dalimi Nyderlanduose sudaro vientisą ekologinę sistemą, įtrauktą į pasaulio paveldo sąrašą, 2009, 2011), Harzo nacionalinis parkas (įkurtas 1960; Žemutinės Saksonijos teritorijoje yra jo dalis), Elbės slėnio biosferos rezervatas, daug kitų saugomų gamtos teritorijų.
Žemutinė Saksonija – pramoninis agrarinis kraštas. Gaunama gamtinės dujos ir nafta (daugiausia Žemutinės Saksonijos vakaruose, prie Emso upės), kasama rusvosios anglys (Helmstedto apylinkėse), akmens druska, kalio karbonatas (potašas; Hannoverio apylinkėse, Harzo prieškalnėse), geležies (prie Salzgitterio), švino (Harzo prieškalnėse) rūdos.
Elektros energiją daugiausia gamina vėjo ir šiluminės elektrinės. Weserio aukštupio slėnyje 1984–2021 veikė Grohndės branduolinė elektrinė. Apdirbamosios pramonės svarbiausios šakos: automobilių (Volkswagen AG bendrovės įmonės Wofsburge, Braunschweige, Hannoveryje, Salzgitteryje, Emdene), mašinų gamyba, juodoji metalurgija (Salzgitteryje), naftos perdirbimo (Wilhelmshavene, Emdene), chemijos ir naftos chemijos, elektrotechnikos, elektronikos, maisto, tekstilės, tiksliosios mechanikos ir optikos, statybinių medžiagų, medienos apdirbimo pramonė, laivų statyba.
Žemės ūkio naudmenos užima 61 % Žemutinės Saksonijos teritorijos (šiaurinėje dalyje didelę naudmenų dalį sudaro pievos ir ganyklos). Auginama bulvės (Žemutinėje Saksonijoje gaunama pusė viso Vokietijos bulvių derliaus), rugiai, miežiai, avižos, pašariniai augalai, Žemutinės Saksonijos pietuose ir maršose – kviečiai, cukriniai runkeliai, daržovės, vaismedžiai. Intensyviai veisiama galvijai, kiaulės, naminiai paukščiai. Kalnuose kertamas miškas. Žvejyba; svarbiausias žvejybos uostas – Cuxhavenas.
Hannoverio panorama; priekyje – Šv. Jurgio ir Jokūbo bažnyčia (1350)
Turizmas. Pajūrio kurortai (Rytų Fryzų salose), balneologijos kurortai (Žemutinės Saksonijos pietinėje dalyje). Daugiausia geležinkelių ir automobilių kelių susikerta Hannoveryje, iš jo eina greitaeigės geležinkelio linijos į Berlyną, Würzburgą (Bavarija).
Svarbiausias Žemutinės Saksonijos jūrų uostas – Wilhelmshavenas (per jį importuojama nafta). Hannoverio tarptautinis oro uostas (6,3 mln. keleivių, 2019).
Istorija
Pirmą kartą saksus, gyvenusius dabartinės Žemutinės Saksonijos teritorijoje, paminėjo Klaudijas Ptolemajas 2 amžiuje. 8 a. pabaigoje–9 a. pradžioje juos nukariavo frankų imperatorius Karolis Didysis.
Suirus Frankų valstybei 10 a. susikūrė Saksonijos hercogystė (Saksonija). 13 a. nuo jos atsiskyrusi Braunschweigo‑Lünebergo kunigaikštystė viduriniais amžiais klestėjo, buvo gaunamas sidabras, kasama druska, geležies rūda, Emdenas tapo vienu didžiausių uostų Europoje.
Pagal 1807 Tilžės taiką kunigaikštystė atiteko Napoleono I įkurtai Vestfalijos karalystei. 1814 susikūrė Hannoverio karalystė, 1866 aneksuota Prūsijos, tapo jos provincija.
1945–49 Didžiosios Britanijos kontroliuojama zona. 1946 Didžiosios Britanijos karinė valdžia iš buvusios Prūsijos Hannoverio provincijos ir aplinkinių žemių (Oldenburgo, Braunschweigo, Schaumburgo‑Lippės) įkūrė Žemutinės Saksonijos federacinę žemę.
Nuo 1949 priklauso Vokietijos Federacinei Respublikai.