zenitinė artilerija

zentinė artilèrija, artilerija oro taikiniams (lėktuvams, sraigtasparniams) naikinti. T. p. pritaikyta šaudyti į antžeminius ir antvandeninius taikinius. Ji būna oro erdvės gynybos, sausumos pajėgų daliniuose, laivyne. Zenitinę artileriją sudaro velkamieji, savaeigiai ir stacionarieji pabūklai ir prietaisai. Šios artilerijos pabūklai būna mažo (20–60 mm), vidutinio (60–100 mm) ir didelio (didesnis nei 100 mm) kalibro. Zenitinės artilerijos ugnies vienetą sudaro baterija – 1 arba keli vienvamzdžiai, dvivamzdžiai, keturvamzdžiai, šešiavamzdžiai, dažniausiai savaeigiai, artilerijos pabūklai, jų taikymo radiolokacijos stotis, ugnies valdymo prietaisai, taikinio sekimo ir ugnies komandų sinchroninio perdavimo sistema ir šaudmenų atsarga. Per Pirmąjį pasaulinį karą zenitinė artilerija pradėta naudoti prieš lėktuvus ir valdomuosius aerostatus. Per Antrąjį pasaulinį karą tokia artilerija buvo pagrindinė kovos su aviacija priemonė. Po Antrojo pasaulinio karo prieš reaktyvinius lėktuvus, sparnuotąsias raketas pradėti naudoti zenitinės artilerijos kompleksai, kuriuos sudaro zenitinės patrankos su šaudmenimis, jų taikymo stotys, ugnies valdymo įrenginiai, sinchroninės sekimo sistemos ir elektoriniai šaltiniai.

artilerija