žiemgãliai , žemgãliai (latv. zemgaļi, lot. Semigalli), baltų gentis, gyvenusi Žiemgaloje. Pietvakariuose (tarp Viekšnių ir Papilės) žiemgalių teritorija siekė Ventą, pietuose (piečiau Mūšos) ribojosi su Šiaulių žeme, pietryčiuose (Panevėžio apylinkėse) – su Upytės žeme, rytuose (prie Lėvens) – su sėlių žemėmis. 6–8 a. materialinė ir dvasinė kultūra artima to laiko žemaičių kultūrai, vėliau suartėjo su sėlių ir latgalių kultūra. Vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba. Lielupės žiotyse turėjo uostą. 10–13 a. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė prekybinius ryšius su baltų kitomis gentimis, skandinavais, slavais. Iš 13 a. žinomos šios žiemgalių žemės: Duobelė, Silene, Spārnene, Tērvete, Upmalė (taip vadinta Rytų Žiemgala), Žagarė. Svarbiausios pilys: Daugmale, Duobelė, Mežotne, Silene, Tērvete, Raktuvė (Žagarės apylinkėse), Sidabrė (prie Joniškio). Žinomi valdovai – Viestartas, Nameisis.
baltai 6–7amžiuje
Žiemgalių kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių, mirusieji laidoti eilėmis, tarp jų – iki 0,5 m tarpai, kapai plokštiniai, duobės negilios (iki 1 m), apvalainais galais. Mirusieji laidoti nedeginti. Vyrų kapuose rasta iečių, kalavijų, kaplių. 7–8 a. įvyko pokyčių. Vyrai laidoti galva į šiaurę, moterys – į pietus. Žiemgaliai, kaip ir latgaliai, su kariu nelaidojo žirgo. Kaip ir kitose baltų gentyse, ilgą laiką laidota viename kapinyne. Šiaurės rytų žiemgalius 13 a. pirmoje pusėje užkariavo Rygos vyskupas ir Kalavijuočių ordinas, kitus 13 a. pabaigoje – Livonijos ordinas. Žiemgaliai buvo sukilę 1259, 1279–81 juos rėmė Lietuva. Dalis žiemgalių perkelta į kitas Livonijos sritis ir vėliau sulatvėjo, kai kurie pietiniai žiemgaliai (1310 dokumento duomenimis, apie 10 000 žmonių) pasitraukė į Lietuvą ir susiliejo su lietuviais.
1362