žinybingùmas, visuma teisės normų, nustatančių įvairių valstybės institucijų kompetenciją nagrinėti ir spręsti teisinius ginčus. Pagal turinčių teisę nagrinėti tam tikrą ginčą institucijų skaičių skiriama vienetinis (ginčas gali būti nagrinėjamas tik vienoje institucijoje) ir dauginis (ginčą gali nagrinėti 2 ar daugiau institucijų; skirstomas į alternatyvųjį, sąlyginį ir sutartinį) žinybingumą. Pagal žinybingumą atribojama teismo ir kitų institucijų kompetencija nagrinėti ginčus (jurisdikcinė kompetencija). Žmogaus teisę kiekvieną klausimą, susijusį su jo teisėmis ir pareigomis, spręsti teisme garantuoja Europos žmogaus teisių konvencija (1950, Lietuvoje įsigaliojo 1995).
LIETUVOS Konstitucijoje (1992) nustatyta, kad teisė kreiptis į teismą yra asmens konstitucinė teisė. Žinybingumo taisykles reglamentuoja Civilinio proceso, Baudžiamojo proceso kodeksas (abu 2002, įsigaliojo 2003), Administracinių bylų teisenos (1999, nauja redakcija 2001), Teismų įstatymas (1994, nauja redakcija 2002) ir kiti teisės aktai.