žmogaũs pasiùtligė, ūminė virusinė liga. Sergantis žmogus nėra pavojingas aplinkiniams. Dažniausias užkrato perdavimo būdas yra įkandimas ar įdrėskimas, kai pažeidžiami audiniai ir su seilėmis virusai patenka į periferinių nervų ląsteles. Pasidauginę įkandimo vietos raumenyse virusai plinta periferinių nervų kamienais ir šalia nervų esančiais tarpais, pasiekia nugaros ir galvos smegenis, iš ten nervais patenka į seilių liaukas. Iš organizmo virusas šalinamas su seilėmis. Dažniausia inkubacinio laikotarpio trukmė – 30–90 dienų.
Iš pradžių maudžia įkastą vietą, vėliau pradeda skaudėti galvą, ligonis tampa neramus. Stipri šviesa, triukšmas, lengvas vėjo dvelktelėjimas sukelia stiprius viso kūno traukulius. Sutrinka kvėpavimas, sunku įkvėpti. Užeina rijimo raumenų skausmingų spazmų priepuolių, daugiausia mėginant gerti, vėliau net pamačius vandenį ar išgirdus jo čiurlenimą. Atsiranda seilėtekis, ligonis negali nuryti seilių, spjaudosi, blaškosi. Sutrinka psichika, kyla regos ir klausos haliucinacijų. Vėliau ištinka raumenų paralyžius, mirštama dėl kvėpavimo centro paralyžiaus.
Efektyvių gydymo priemonių nėra, todėl labai svarbi profilaktika. Įkandus bet kokiam įtartinam gyvūnui žaizda skubiai gausiai plaunama tekančiu vandeniu su muilu ar kitu plovikliu, dezinfekuojama 70 % etilo alkoholiu arba jodo tinktūra ir nedelsiant kreipiamasi į gydytoją. Toks žmogus tuoj pat pradedamas skiepyti pasiutligės vakcina. Sunkiai, pavojingai apkandžiotam (į galvą, rankų pirštus) asmeniui prieš pradedant skiepyti, įšvirkščiama antirabinio imunoglobulino. Ypač svarbi pasiutligės profilaktikai yra šunų pasiutligės kontrolė (vakcinacija).
1955
-pasiutligė