žmogaũs raidõs psichològija, ámžiaus tapsnių psichològija, psichologijos šaka, tirianti žmogaus elgesio ir psichikos kitimą nuo gimimo iki mirties. Apima vaiko psichologiją, paauglio psichologiją, vyresniojo mokyklinio amžiaus, subrendusio žmogaus psichologiją, gerontopsichologiją. Atlieka fizinės raidos (apima kūno pokyčius, motorinius gebėjimus), kognityvinius, arba pažintinius (apima mąstymą, kalbą), psichosocialinius (apima emocijas, bendravimo ypatybes) mokslinius tyrimus. Nustato kiekvieno amžiaus tarpsnio psichikos ypatybių, procesų, asmenybės savybių susidarymo ir raidos dėsnius, aprašo, kaip žmonės normatyviai (bendri raidos dėsningumai, pobūdis) ir ideografiškai (individualios variacijos) keičiasi. Daugiausia tiriama vaikystė, paauglystė, jaunystė, tai yra žmogaus raidos (augimo, brendimo, išmokimo) nulemti žmogaus psichikos pokyčiai, susiję su elgesio funkcijų įgijimu arba praradimu (pavyzdžiui, mažas vaikas įgyja gerus kalbinius gebėjimus, senas žmogus praranda atmintį). Augimo ir brendimo kiekybiniai fiziniai ir fiziologiniai pokyčiai, išmokimu (nevalingu įsiminimu ir tikslingu mokymusi) įgyta patirtis kokybiškai pakeičia bręstančio žmogaus veiklos galimybes, elgesį. Psichikos dinamiką, elgesio ir psichikos plėtrą lemia asmens genetinių, biologinių, fizinių ir socialinės aplinkos sąlygų sąveika. Tam tikri amžiaus tarpsniai, vadinami kritiniais, arba sensityviais, periodais, yra palankiausi kokiai nors emocinei ar socialinei patirčiai įgyti, asmenybės bruožams, įgūdžiams susidaryti. Neišnaudojus šių kritinių periodų vėliau gali būti sunku ar neįmanoma susidaryti tam tikrus įgūdžius, ko nors išmokti. Žmogaus raidos psichologija tiriama skersinio pjūvio (tuo pačiu metu lyginamos skirtingo amžiaus grupės), psichofiziologiniais (tiriami fiziologinių procesų ir asmens fizinės, kognityvinės, socialinės, emocinės raidos ir tikrovės ryšiai) metodais, atliekant longitudinius (ta pati grupė lyginama, pavyzdžiui, daug kartų ir metų), nuoseklius (įvairios amžiaus grupės tiriamos daug kartų ir metų, dažnai kartu taikomi ir skersinio pjūvio metodas bei longitudiniai tyrimai), etnografinius (siekiama suprasti kultūros ir subkultūros vertybes, tradicijas, socialinius procesus) tyrimus, taikant vieno atvejo tyrimo metodą (renkama išsami informacija apie tiriamą asmenį ir analizuojami jo gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, vaikų biografijos), interviu, stebėjimas, eksperimentas, kvazieksperimentas (informacija apie asmenis ir jų pokyčius gaunama natūralioje aplinkoje).
Žmogaus raidos psichologijos pradininkas G. Stenley Hallas (1844–1924, Jungtinės Amerikos Valstijos) 19 amžiaus pabaigoje pirmasis pradėjo taikyti interviu, jo duomenis panaudojo teorijai formuluoti. 20 amžiaus pradžioje žmogaus raidos psichologija tapo savarankiška psichologijos šaka, jai darė poveikį biheiviorizmas, etologija, psichoanalizė, psichoseksualinė raida, psichosocialinė raida, kognityvinė psichologija, socialinio išmokimo teorija ir kitos kryptys. Žymiausi tyrinėtojai: S. Freudas, E. Eriksonas, J. Piaget, B. F. Sinneris.
LIETUVOJE žmogaus raidos psichologija pradėta plėtoti 20 amžiaus pradžioje. Problemas tiria Vilniaus, Lietuvos edukologijos universitetai, Švietimo plėtotės centras. Žmogaus raidos psichologijos srities darbų paskelbė J. Vabalas‑Gudaitis, A. Gučas, J. Laužikas, M. Garbačiauskienė, V. Legkauskas, R. Žukauskienė.