žmogaũs senjimas, su amžiumi atsiradę ir besikaupiantys fiziniai (morfofiziologiniai), psichologiniai ir socialiniai pokyčiai. Senstant lėtėja medžiagų apykaita, mažėja audinių kvėpavimo intensyvumas, ląstelėse kaupiasi inertinės baltymų molekulės, lėtėja judesiai ir veiksmai, silpnėja trumpalaikė atmintis, mažėja darbingumas ir ištvermingumas, gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos, didėja izoliacija dėl socialinių santykių nykimo, todėl greičiau susergama, sunkiau sveikstama.
Senėjimas susijęs su vyraujančiomis tam tikro amžiaus grupės socialinėmis normomis, socialiniais stereotipais, individualiais ir bendrais sociokultūriniais veiksniais, socialinėmis vertybėmis. Kiekvieno žmogaus individuali senėjimo patirtis priklauso ne tik nuo jo organizmo biologinio senėjimo ypatumų, bet ir nuo to, kaip jis pats ir kiti visuomenės nariai supranta senatvę. Senatvės samprata atsiskleidžia nerašytose elgesio taisyklėse (išankstinės nuostatos tam tikro amžiaus žmonių gebėjimų ir jiems priskiriamų prievolių atžvilgiu, gyvenimo įvykių savalaikiškumo vertinimas pagal vadinamuosius socialinius laikrodžius) ir norminiuose teisės aktuose, kuriuose žymimas tam tikras amžiaus kriterijus. Sociologai tiria senėjimą ne tik kaip procesą (žmogaus socialinių statusų ir socialinių vaidmenų kaitos nuo brandos iki mirties dėsningumus), bet ir kaip gyvenimo raidos paskutinę pakopą – jos socialinį konstravimą, vyresnio amžiaus žmonių socialinę elgseną, socialinius veiksnius, socialinius padarinius. Mokslo (siekiant rinkti duomenis apie vyresniąją kartą ir atlikti lyginamuosius tyrimus) ir socialinės politikos formavimo (siekiant visuomenės nariams socialiai teisingai paskirstyti ribotus išteklius; socialinis teisingumas) tikslais plačiai taikomas vadinamojo kalendorinio amžiaus kriterijus (specialistų dažnai vertinamas prieštaringai). Senatvės slenksčiu dažniausiai laikoma 60 metų (Jungtinių Tautų rekomendacija) arba 65 metų (Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacija) amžiaus riba. Ji gali būti siejama ne tik su chronologiniu (amžius), bet ir su ekonominiais (išėjimo į senatvės pensiją amžius), socialiniais (pvz., senatvės amžiui primetamas socialinis vaidmuo ir socialinis statusas – senelio, senatvės pensinių išmokų gavėjo, ligonio, nesavarankiško asmens ir kita), neįgalaus asmens fizinės ir psichinės raidos (jo funkciniai gebėjimai, pavyzdžiui, fiziologinio gebėjimo pratęsti giminę praradimas, atminties silpnėjimas, mąstymo lėtėjimas) ir kitais veiksniais.
Senatvę ir senėjimą, jo priežastis, mechanizmus, reiškinius aiškina gerontologijos, gerontopsichologijos, socialinės gerontologijos teorijos. Ankstyvosios socialinės gerontologijos atstovai, keldami sėkmingo senėjimo problemą, sukūrė vadinamąsias atsitraukimo, aktyvumo, tęstinumo teorijas. Jungtinių Amerikos Valstijų antropologė ir sociologė M. W. Riley su kitais pasiūlė socialinės stratifikacijos pagal žmogaus amžių teoriją, priešingą teorijai, pabrėžiančiai visų amžiaus grupių gyventojų integraciją visuomenėje. Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai D. O. Cowgillis ir L. D. Holmesas pateikė modernizacijos teoriją, kuria siekė atskleisti neigiamą visuomenės modernėjimo poveikį vyresniosios kartos socialiniam statusui visuomenėje. Dar yra vadinamosios kaupiamosios nelygybės teorija, senėjimo politinė ekonomija, socialinių mainų teorija, socialinės gerontologijos kritinė ir feminizmo, socialinio konstravimo, vadinamoji etikečių klijavimo teorija, gyvenimo raidos teorinės perspektyvos ir kitos teorijos.