žõdžių darýba, kalbotyros šaka, tirianti darinių formavimą(si) ir jį lemiantį kalbos posistemį. Žodžių daryba dažniausiai priskiriama gramatikai, rečiau – leksikologijai, kartais laikoma reliatyviai savarankiška disciplina. Skiriama diachroninė ir sinchroninė žodžių daryba. Diachroninė (istorinė, genetinė) žodžių daryba tiria pirmykštį žodžių susidarymą ir vėlesnius sandaros pakitimus, darybos priemonių ir tipų formavimąsi ir raidą, sinchroninė (aprašomoji, funkcinė) žodžių daryba – vienu laiku kalboje, dažniausiai dabartinėje, esančius darybos santykius ir jų lemiamą žodžių aktualiąją darybos struktūrą. Diachroninė žodžių daryba remiasi lyginamuoju ir kitais istorinės kalbotyros metodais, ji artima etimologijai. Lietuvių žodžių darybos pradininkais laikytini pirmųjų gramatikų autoriai. D. Kleino pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje (1653) apie žodžių darybą kalbama tik fragmentiškai, beveik ištisai laikomasi sinchroninio požiūrio, dažniausiai tinkamai parenkami pamatiniai žodžiai, išvestiniai vardažodžiai ir veiksmažodžiai skiriami nuo pirminių, dariniai grupuojami į didesnius būrius pagal pamatinio žodžio kalbos dalį arba kategorinę darybos reikšmę; aptariami ir galūnių vediniai. Nedaug skiriasi ir K. Sapūno bei T. Šulco gramatikos (1673) žodžių darybos skyreliai. Įsigalėjus lyginamajai kalbotyrai žodžių daryba tapo diachroninė. A. Šleicherio gramatikoje (1856) žodžių daryba yra vienas iš 4 pagrindinių skyrių. Panašus žodžių darybos skyrius yra ir F. Kuršaičio gramatikoje (1876). Pirmoji lietuvių kalbos žodžių darybos studija – A. Aleksandrovo Lietuviškos studijos 1: Sudurtiniai vardažodžiai (Litauische Studien 1: Nominalzusammensetzungen 1888), joje visapusiškai nagrinėjama lietuvių kalbos dūrinių forma ir reikšmė. Tolesnei diachroninės žodžių darybos raidai labai svarbi buvo A. Leskieno studija Lietuvių kalbos žodžių daryba (Die Bildung der Nomina im Litauischen 1891), apėmusi svarbiausią bei didžiausią lietuvių kalbos žodžių darybos dalį – vardažodžių sufiksaciją; į studiją lygiagrečiai įtraukta latvių ir prūsų kalbų vedinių, todėl ji laikytina baltų vardažodžių darybos studija. P. Skardžiaus veikalas Lietuvių kalbos žodžių daryba (1941) pirmasis aprėpė jau beveik visą lietuvių kalbos žodžių darybą (išskyrus prieveiksmių darybą). J. Otrębskio Lietuvių kalbos gramatikoje (Gramatyka języka litewskiego 2 t. 1965) aiškinama dalies darinių ir darybos formantų genezė. Lietuvių kalbos gramatikoje (t. 1–2 1965–71) pirmą kartą išsamiai išdėstyta (kalbos dalimis) sinchroninė lietuvių kalbos žodžių daryba. Teoriniai sinchroninės žodžių darybos pagrindai formuluojami V. Urbučio monografijoje Žodžių darybos teorija (1978). 20 a. pabaigoje paskelbta darbų iš įvairių siauresnių žodžių darybos sričių – ir sinchroninių (E. Jakaitienė, S. Keinys, V. Urbutis), ir diachroninių (S. Ambrazas, V. Drotvinas, A. Valeckienė ir kiti).
2701