žvėrininkystė

žvėrininkỹstė, gyvulininkystės šaka, užsiimanti kailinių gyvūnų veisimu ir auginimu. Iš jų gauti kailiai naudojami paltų, puspalčių, apykaklių, galvos apdangalų, aksesuarų, suvenyrų, namų interjero detalių (pvz., užklotų) gamybai. Auginamos audinės, lapės, nutrijos (augina mėgėjai), šinšilos, sabalai (Rusijoje). Šių gyvūnų veislės pradėtos registruoti nuo 20 a. 7 dešimtmečio pabaigos. Audinės ir lapės yra mėsėdžiai, nutrijos ir šinšilos – žolėdžiai, sabalai – visaėdžiai gyvūnai. Kailiniams gyvūnams būdingi sezoniniai biologiniai ciklai: ribotas poravimosi laikas, sezoninis šėrimasis, skirtingas maisto medžiagų poreikis atskirais metų laikotarpiais. Gyvūnų racionuose daugiau naudojama žuvų produktų, vištų skerdimo likučių. Lapės ir audinės laikomos aptvertose stoginėse (pastatuose be sienų) ir uždaruose pastatuose, nutrijos ir šinšilos – žiemą pašildomuose pastatuose. Lapių narvai ir audinių narveliai statomi vienu aukštu, nutrijų ir šinšilų – keliais aukštais. Nutrijų ir šinšilų racioną sudaro žolė, šienas, šakniavaisiai, grūdiniai ir granuliuotieji pašarai, lapių ir audinių – ne mažiau kaip 70 % gyvūninių pašarų (mėsa, riebalai, žuvys). Joms dar duodama mineralinių medžiagų, žuvų miltų (žiemą), hemoglobino, įvairių aliejų. Verslinė žvėrininkystė pradėta 1890 Kanadoje įkūrus lapių fermas. Vėliau jas imta auginti Europoje, pirmiausia Norvegijoje. Nuo 20 a. vidurio pradėtos auginti audinės. Žvėrininkystė labiausiai išplėtota Danijoje, Suomijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Norvegijoje, Japonijoje, Rusijoje, Čekijoje, Slovėnijoje.

Lietuvos žvėrininkystė