Ramanáuskas Adolfas (slap. Vanagas) 1918 03 06New Britain (Konektikuto valstija) 1957 11 29Vilnius (palaikai rasti 2018 Našlaičių kapinėse Vilniuje, identifikuoti 2018 06 07; palaidotas 10 06 Vilniaus Antakalnio kapinių valstybės vadovų panteone), vienas žymiausių Lietuvos antisovietinių partizanų vadų. Brigados generolas (1998, po mirties). Karys savanoris (1997, po mirties). Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataras.
Išsilavinimas ir veikla iki 1945
Gimė Liudviko ir Elenos (iki santuokos – Jovaišytė) Ramanauskų šeimoje. 1921 Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno L. Ramanausko tėviškėje Bielėnuose (Rudaminos vlsč., Seinų apskritis). A. Ramanauskas 1937 baigė Seinų Žiburio gimnaziją Lazdijuose (besimokydamas tapo skautu). 1937 įstojo į Klaipėdos pedagoginį institutą, kuris 1939 03 naciams okupavus Klaipėdos kraštą buvo perkeltas į Panevėžį, 1939 06 30 šį institutą baigė įgydamas pradinės mokyklos mokytojo ir specialųjį aukštąjį mokslą baigusiojo teises. 07 04 buvo pašauktas į tarnybą Lietuvos kariuomenėje, įstojo į Karo mokyklą Kaune. Tarnavo Kaune, Ukmergėje. 1940 06 15 SSRS kariuomenei okupavus Lietuvą 07 01 išsiųstas stažuotei į Trečiąjį pėstininkų pulką, dislokuotą Raseiniuose. Rugpjūčio pabaigoje jaunesniojo leitenanto laipsniu demobilizuotas, spalio mėnesį baigė Karo mokyklą Kaune (paskutinė laida).
Adolfas Ramanauskas (1944)
Nuo 1940 09 01 dirbo Guronių (Leipalingio vlsč.) pradžios mokyklos vedėju ir mokytoju. Per antisovietinį Birželio sukilimą ir po jo nuo 1941 06 23 iki 07 07 buvo valstybės turtą Druskininkuose saugančio būrio vadas. Nuo 10 01 Aukštakalnių (Lazdijų vlsč.) pradžios mokyklos vedėjas. 1942 10 01 paskirtas mokytoju į Alytaus mokytojų seminariją.
Dalyvavimas pasipriešinime
1944 SSRS kariuomenei reokupavus Lietuvą 1945 04 25 iš Alytaus mokytojų seminarijos pasitraukė pas antisovietinius partizanus, buvo Nemunaičio apylinkių būrio, Merkinės–Alovės valsčių kuopos, Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadas. 06 23 su kitų ir savo vadovaujamu partizanų būriais dalyvavo antrajame Varčios mūšyje (Varčios miško kautynės). Nuo rugsėjo buvo Merkio rinktinės vadas. 10 07 naktį Nedzingės bažnyčioje kunigas ir Dainavos apygardos partizanų ryšininkas Z. Neciunskas (slapyvardis Elytė) A. Ramanauską‑Vanagą sutuokė su Alytaus mokytojų seminarijos absolvente, šios apygardos partizane Birute Mažeikaite (slapyvardis Vanda).
1945 12 15 vadovavo Merkinės puolimui. 1946 04 23 dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kur su kitais pasirašė Deklaraciją į tautą ir užsienio valstybes dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo principų. Birželį Dainavos apygardos vadas D. Jėčys (slapyvardis Ąžuolis) A. Ramanauską‑Vanagą paskyrė savo pavaduotoju, kartu palikdamas eiti ir Merkio rinktinės vado pareigas. 1947 04 22–24 dalyvavo Dainavos apygardos partizanų vadų posėdyje. 08 11 žuvus apygardos vadui D. Jėčiui‑Ąžuoliui iki 09 25 laikinai ėjo apygardos vado pareigas. 09 24–25 dalyvavo Dainavos apygardos vadų posėdyje, kur buvo išrinktas apygardos vadu. Kartu ėjo ir Merkio rinktinės, pervadintos Kazimieraičio vardu (Kazimieraičio rinktinė), vado pareigas; parengė partizanų karinių laipsnių įgijimo taisykles, drausmės nuostatus. 1948 10 20 laikinai perėmė vadovavimą ir Pietų Lietuvos sričiai.
Adolfas Ramanauskas‑Vanagas (1947)
1949 02 Miknių sodyboje įrengtame bunkeryje Minaičiuose su kitais Lietuvos partizanų apygardų atstovais dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame 02 16 buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija (ji skelbė, kad Taryba yra lietuvių tautos aukščiausia politinė institucija, vadovaujanti išlaisvinimo kovai). Suvažiavime 02 15 A. Ramanauskas‑Vanagas buvo atleistas iš Dainavos apygardos vado pareigų ir patvirtintas Pietų Lietuvos srities vadu. 02 16 jam suteiktas partizanų majoro laipsnis, 02 23 paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio (slapyvardis Vytautas) pirmuoju pavaduotoju. 1949 09 18 LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis‑Vytautas A. Ramanauską‑Vanagą atleido iš Pietų Lietuvos srities vado pareigų ir paskyrė LLKS Gynybos pajėgų vadu. 1950 03 13 tapo LLKS Tarybos prezidiumo 1‑osios sekcijos, veikiančios Pietų Lietuvos srities ribose, vadovu, 05 30 paskirtas dar ir LLKS karinės veiklos vadovu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis, t. p. įgaliotas palaikyti ryšius su užsieniu. 1952 02 J. Žemaičio‑Vytauto (jis iš LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigų atsistatydino dėl ligos) aktu A. Ramanauskas‑Vanagas buvo pasiūlytas išrinkti Prezidiumo pirmininku (nuspręsta šio siūlymo kol kas nepriimti).
Buvo aktyvios ginkluotos kovos su sovietiniu okupaciniu režimu šalininkas, daug dėmesio skyrė pasipriešinimui žemės ūkio kolektyvizacijai, dalyvavo rengiant Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio statutą, paruošė kovos taktiką akcentuodamas partizanų veiklos konspiraciją ir jų budrumo stiprinimą, kiekvienais metais supažindindavo partizanų vadus su LLKS uždaviniais ir veikla. Rūpinosi partizaninių dokumentų tvarkymu ir saugojimu, su vyriausiąja partizanų vadovybe reglamentavo laisvės kovotojų apdovanojimo, karinio apmokymo ir puskarininkio laipsnio įgijimo tvarką, sprendė partizanų teismų, informavimo apie kovinius veiksmus ir jų derinimo bei koordinavimo klausimus.
Išleido laikraščio Trečias skambutis 3 numerius, leido mėnesinį laikraštį Mylėk tėvynę (1946–1947 09, išėjo apie 16 numerių), su kitais partizanų vadais rūpinosi Dainavos apygardos ir Pietų Lietuvos srities laikraščių Laisvės varpas (1945–52), Svobodnoe slovo (1947–52, rusų kalba), Partizanas (1949 07–1953 01) ir Miško brolis (1951 ruduo–1952) parengimu ir leidyba. Parašė atsiminimus Partizanų gretose (1991 išleisti pavadinimu Daugel krito sūnų..., 72020, anglų kalba 2019).
A. Ramanausko‑Vanago paieškai ir suėmimui iš LSSR KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė, kuriai vadovavo KGB 4‑osios valdybos viršininkas P. Raslanas ir šios valdybos 2‑ojo skyriaus viršininkas N. Dušanskis (vien 1956 užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų).
Nuo 1952 pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja partizanų vadovybe, A. Ramanauskas‑Vanagas su žmona ir dukra slapstėsi įvairiose Lietuvos vietose. 1956 10 12 su žmona buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB kalėjimą Vilniuje (B. Mažeikaitė‑Ramanauskienė nuteista kalėti 8 m., mirė 1996 03 19 Kaune, palaidota Romainių kapinėse Kaune, karė savanorė 1998, po mirties, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius 2009, po mirties). Tardant A. Ramanauskas‑Vanagas sadistiškai kankintas ir suluošintas, apgydytas vėl beveik metus kankintas fiziškai ir psichologiškai. 1957 09 24–25 Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę, nuosprendis įvykdytas 11 29 KGB kalėjime (sušaudytas).
Apdovanojimai
Partizanų juostelės Už narsumą ir Už uolumą (1946), 2‑ojo (1949) ir 1‑ojo laipsnio (1950) Laisvės kovos kryžius su kardais. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius (1998, po mirties) ir Didysis kryžius (1999, po mirties).
Atminimo įamžinimas
2010 Lietuvos Respublikos Seimas suteikė A. Ramanauskui Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijos signataro statusą, 2018 11 20 pripažino aukščiausiu gyvu likusiu Lietuvos valstybės pareigūnu ir kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu.
A. Ramanausko‑Vanago vardu pavadinta vidurinė mokykla (buvusi mokytojų seminarija) Alytuje (1994, nuo 2010 gimnazija), kovinio rengimo centras Nemenčinėje (1999), aikštė Lazdijuose (2016) ir kita.
Svarbiausi paminklai: Kovinio rengimo centre Nemenčinėje (skulptorius T. Gutauskas, 2006), Minaičiuose (1949 02 16 LLKS Tarybos Deklaracijai ir jos signatarams, skulptorius Jonas Jagėla, 2010), Čikagoje (skulptorius J. Jagėla, 2019), Merkinėje (skulptorius Gintautas Lukošaitis, 2022). Apie A. Ramanauską sukurti filmai: Partizanai (režisierius E. Zubavičius, 1993), Už laisvę žuvusiems mirties nėra (režisierė Vilma Garlinskienė, 2007), Nenugalimas (režisierė Agnė Zalanskaitė, 2018), Vanago portretas (režisierius V. V. Landsbergis, 2019), Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas (režisierius Algis Kuzmickas, 2020).
paminklas A. Ramanauskui Nemenčinės kovinio rengimo centre (2006; skulptorius T. Gutauskas, © LATGA, 2020)
paminklas A. Ramanauskui Čikagoje (2019; skulptorius J. Jagėla)
Vanagas; -Adolfas Ramanauskas
P: Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945–1952 m.): dokumentų rinkinys Vilnius 2003; Adolfas Ramanauskas‑Vanagas fotografijose: albumas / sud. A. Ramanauskaitė‑Skokauskienė Kaunas 2019; Merkio rinktinės štabo dienoraštis, Vanagas: 1945–1946 / sud. A. Kašėta Vilnius 2020. L: Adolfas Ramanauskas‑Vanagas: 1918 03 06–1957 11 29 / sud. A. Ramanauskaitė‑Skokauskienė ir A. Čeplinskas Alytus 1998; Generolas Adolfas Ramanauskas‑Vanagas tautos ir valstybės atmintyje / sud. A. Ramanauskaitė‑Skokauskienė Kaunas 2007; A. Kašėta Adolfas Ramanauskas‑Vanagas, 1918–1957 / A. Ramanauskas‑Vanagas Daugel krito sūnų…: partizanų gretose Vilnius 2007; A. Anušauskas Aš esu Vanagas Vilnius 2018.