Mokslas
geografija visuomeninės geografijos šaka, tirianti teritorijos poveikį politiniams procesams ir būdus, kuriais erdvinės struktūros jiems daro įtaką. Daugiau
klasė santykinai nedidelė valstybės gyventojų grupė, kuri intensyviai domisi politika, aktyviai joje dalyvauja ir iš kurios renkami valdžios atstovai. Sąvoką 19 a. pabaigoje pirmasis ėmė vartoti italų politologas G. Mosca. Daugiau
kultūra vertybių sistema, kurią sudaro idėjos, normos, principai, tradicijos, papročiai, įsitikinimai, lemiantys žmonių politinę elgseną ir politinės sistemos, politinių institutų įgaliojimų, jų funkcionavimo ir sąveikos sampratą. Daugiau
mobilizacija žmonių, materialių ir kultūrinių išteklių sutelkimas bei naudojimas politikos subjekto (valstybės, politinės partijos, judėjimo) tikslams pasiekti. Plačiau pradėta tirti 20 a. antroje pusėje kaip sociologijos ir politologijos objektas. Daugiau
modernizacija naujų politinių institutų, visuomeninio gyvenimo normų, vertybių diegimas siekiant sukurti kokybiškai naują valstybę. Daugiau
nepriklausomybė valstybės suvereniteto sudėtinė dalis, kuri pasireiškia tuo, kad valstybės valdžia yra nepavaldi užsienio valstybėms, kitoms išorinėms jėgoms, vykdo savarankišką vidaus ir užsienio politiką. Valstybingumo svarbiausias kriterijus. Daugiau
sistema politiniame procese dalyvaujančių valstybinių institutų, partijų, organizacijų ir visuomeninių grupių, šį dalyvavimą ir dalyvių tarpusavio santykius reguliuojančių taisyklių ir normų visuma. Sąvoka pradėta vartoti 1953 (daugeliu atvejų ji pakeitė anksčiau dažniau vartotą valstybės sąvoką). Daugiau
socializacija politinės kultūros vertybių, politinės elgsenos standartų ir bendravimo normų sukūrimo, perdavimo, perėmimo ir išsaugojimo procesas. Daugiau