Ernestas Galvanauskas
Galvanáuskas Ernestas 1882 11 19Zizonys (Vabalninko vlsč.) 1967 07 24Aix‑les‑Bains (Prancūzija), Lietuvos valstybės ir politikos veikėjas, diplomatas. Inžinierius. G. Galvos brolis. 1897–1901 mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) realinėje gimnazijoje. 1902–07 Sankt Peterburge studijavo Kasybos institute. 1902–03 Lietuvos demokratų partijos narys. 1905 Šiaurės Lietuvoje stengėsi suaktyvinti valstiečių judėjimą. Didžiojo Vilniaus seimo (1905 12) atstovas, jo metu įkūrė Lietuvos valstiečių sąjungą. Už dalyvavimą 1905 revoliuciniuose įvykiuose 1906 suimtas ir kalintas. 1908 išvyko į Belgiją. Lježe 1912 baigė Technikos universitetą, 1913 – Elektrotechnikos institutą. 1913–15 Serbijoje dirbo prancūzų industrinės bendrovės administracijoje, nuo 1916 – Paryžiuje.
Visuomeninė ir politinė veikla
1918 Paryžiuje su kitais įkūrė Lietuvių informacijos biurą. Nuo 1919 02 Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje sekretorius ir reikalų vedėjas. 1919 08 vadovavo Lietuvos delegacijai Europos socialistų suvažiavime Liucernoje.
1919 10–1920 06 ir 1922 02–1924 06 Lietuvos ministras pirmininkas (Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė 1919–1920, Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė 1922–1923, Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė 1923, Ernesto Galvanausko vadovaujama Vyriausybė 1923–1924), kartu – 1919 10–1920 06 finansų, prekybos ir pramonės ministras; 1923 02–06 laikinai gudų reikalų ministras, 1922 09–1924 06 – trijų vyriausybių užsienio reikalų ministras. 1920 06–1922 02 buvo finansų, prekybos ir pramonės ministras, laikinasis susisiekimo ministras (Kazio Griniaus vadovaujama Vyriausybė 1920–1922). Būdamas Vyriausybės vadovu ir ministru E. Galvanauskas prisidėjo prie Lietuvos ūkio pagrindų kūrimo, mokesčių, muitų, finansų sistemų, užsienio prekybos sutvarkymo, pradėjo lito įvedimą, paspartino Steigiamojo Seimo rinkimus, žemės reformą, Lietuvos universiteto įsteigimą, padėjo organizuoti bermontininkų sutriuškinimą.
E. Galvanauskas (penktas iš kairės) su kitais Vyriausybės nariais ir prezidentu A. Smetona (ketvirtas iš kairės) Prezidentūroje 1939 11 22 (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, vedė derybas dėl santykių su Lenkija normalizavimo ir Hymanso projekto. Didžiosioms valstybėms 1922 12 pripažinus Lietuvą de jure slaptai vadovavo Klaipėdos krašto užėmimo operacijai (Klaipėdos krašto sukilimas). Laikydamasis Versalio taikos sutarties straipsnių dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos vedė derybas su Tautų Sąjunga ir pasirašė Klaipėdos krašto konvenciją, kuria kraštas su plačia autonomija pripažintas Lietuvai.
1924 08–1927 03 Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Londone. 1927–28 Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas. Vėliau vystė verslą (bendrovė Rytas, Statybos bendrovė, Klaipėdos medžio sindikatas) ir lietuvių kultūros centrus. 1934–39 Prekybos instituto steigėjas ir rektorius. 1939 11–1940 06 vadinamosios Bendro darbo Vyriausybės (Antano Merkio vadovaujama Vyriausybė 1939–1940) finansų, prekybos ir pramonės ministras.
SSRS 1940 06 okupavus Lietuvą 1940 06 17–07 05 vadinamosios Liaudies vyriausybės finansų ministras, laikinasis susisiekimo ministras (sutiko tapti ministru tikėdamasis išsaugoti ūkio ir finansų sektorių, litą). Atleistas už nelojalumą. 1940 08 03 nelegaliai pasitraukė į Vokietiją, gyveno Klaipėdoje, bet nuo 1940 10 turėjo gyventi policijos prižiūrimas Berlyne. 1940 09 už akių išrinktas Romoje įkurto Lietuvių tautinio komiteto pirmininku, 1941 06 22 pasirašė K. Škirpai adresuotą raštą, pavedantį sudaryti Laikinąją vyriausybę. Dalyvavo kuriant Lietuvių aktyvistų frontą. 1944 06 iš Berlyno pasitraukė į Saksoniją, 1945–46 dirbo daržuose Bavarijoje. 1946 pabaigoje kelias savaites vadovavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Vykdomajai tarybai. 1947 01 30 išvyko pas prancūzę žmoną į Madagaskarą, gyveno ir dirbo Majungoje. 1963 09 persikėlė į Prancūziją.
Kūryba
Knygos: Valstija ir mokesčiai (1909), Lenkija ir Lietuva (Pologne et Lithuanie 1923), paskaitos (rankraščio teisėmis): Uostų ūkis (2 tomai 1936–37) ir Bendrasis įmonių ūkio mokslas (3 tomai 1937–38).
Atminimo įamžinimas
2002 Klaipėdos universitete įsteigta Ernesto Galvanausko vardo stipendija geriausiam socialinių mokslų studentui, 2006 universiteto miestelyje pastatytas paminklinis biustas (skulptorius V. Balsys). 2007 Čypėnuose (Biržų rajono savivaldybė) pastatytas atminimo paminklas E. Galvanauskui. Kaune 2013 Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultete (S. Daukanto 28) atidengta stela, skirta E. Galvanauskui, 2016 prie namo, kuriame E. Galvanauskas 1919–24 gyveno (Gedimino 2) – atminimo lenta. 2016 Klaipėdos profesinio mokymo ir reabilitacijos centrui suteiktas Ernesto Galvanausko vardas.
1483
1277
L: G. Galva Ernestas Galvanauskas: Politinė biografija Čikaga 1982; S. Jegelevičius Ernestas Galvanauskas – Lietuvos ūkio kūrėjas / Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai Vilnius 1997; A. Eidintas Ernestas Galvanauskas. Premjero diplomatijos ir egzilio istorija Vilnius 2025.